Prancūzijoje dukart nusvilęs amerikietis Travis Leslie pusantros dienos galvojo, ar priimti "Šiaulių" ekipos kvietimą. Gynėjas apsisprendė sulaukęs gerų atsiliepimų apie klubą iš buvusio "Šiaulių" žaidėjo Stefhono Hannah.

Kauno „Žalgirio“ savininkas Vldimiras Romanovas ir toliau stebina užsienio ir Lietuvos sporto aistruolius neįtikėtinais pareiškimais. Bankininkas rusų žiniasklaidai papasakojo, kodėl praėjusią savaitę jis Maskvoje neleido sužaisti Eurolygos mačo „Žalgirio“ legionieriui DeJuanui Collinsui ir jį išsiuntė namo, ko jo prašė buvęs treneris graikas Illias Zouros. Teko ir „Žalgirio“ sirgaliams. „O kam su jais šnekėtis. Ir su kuo? Su priešais?, - savo interviu apie ekipos aistruolius šnekėjo V.Romanovas.

Apie gyvenimą, „Žalgirio“ krepšinio klubą ir jo trenerius, Škotijos futbolą bei kandidatavimą į Lietuvos prezidentus su V.Romanovu šnekėję championat.ru žurnalistai išgirdo nemažai įdomių ir prieštaringų verslininko pasisakymų.

Sporto reikalus su žurnalistais aptaręs verslininkas iš Lietuvos ėmėsi ir civilizacijos problemų. Jis teigė, kad yra blogos nuomonės apie žmoniją.

„O kaip kitaip? Septyni milijardai žmonių trypia Žemę, dergia ją ir semia gamtos išteklius. Kokia žmonijos ateitis? Ją galima būtų tik parduoti organams, o likusią biologinę masę vertėtų perdirbti į kombinuotus pašarus. Niekam kitam žmogus nereikalingas, nes jis netobulėja“, - mintis dėstė V.Romanovas.

Lrytas.lt pateikia sutrumpinta interviu su V.Romanovu, kuriame „Žalgirio“ savininkas kalba apie turimą Kauno klubą.

- Jei jums nesiseka su treneriais, kodėl nepasikvietus ne gerą, o iškilų specialistą?

- O kaip suprasti, kad jis iškilus? Tik darbo metu. Pas jus Rusijoje buvo iškilūs treneriai – Messina, Ivkovičius. Ir ką? Kiekvienas treneris važiuoja savo dviračiu – į traukinį ar automobilį jis persėsti nesugeba.

- Bet juk yra trenerių, įrodžiusių savo darbo metodikos veiksmingumą.

- Metodika paprasta. Komandos parengimo metodika yra beveik visur panaši. Viskas kita priklauso nuo individualybių. Pavyzdžiui, Saulius Štombergas. Jis niekada nebuvo treneriu. Bet jis autoritetas žaidėjams, turi įspūdingą patirtį. Aš, pavyzdžiui, Škotijoje į darbą pasikviečiau futbolo trenerį, kuris neturėjo jokios patirties. Bet vis tiek mano komandą išvogė, teko iš naujo tvarką įvedinėti. Buvo ir treneris, kurį perviliojo, o jis su savimi dar šešis žaidėjus išsivedė.

- Ką atsimenate po bendravimo su Rusijos futbolo metru Anatolijumi Byšovecu?

- Aš su juo net ir nedirbau. Aš jį pasikviečiau konsultantu, o po to žiūriu, jis tik pirštą į viršų kilnoja ir sako: „O-o-o“. Taip daugiau nieko iš jo ir negavau naudingo.

- Į krepšinį nežadate kviestis konsultantų?

- Va, galvoju, gal vėl Byšovecą pasikvietus? Jis pasakytų savo „O-o-o“ ir to pakaktų (juokiasi).

- Dažnai patariate treneriams, kišatės į jų darbą?

- Ką reiškia kišuosi į jų darbą? Tai juk taip pat darbas – juk mes dirbame kartu. Va, „Žalgirio“ treneris I.Zouros du mėnesius bandė komandoje „apžaisti“ žaidybines schemas, o po to pasakė: man dar reikia dviejų mėnesių eksperimentams. Kokie eksperimentai? Visur yra pagrindiniai žaidėjai ir atsarginiai krepšininkai, visur yra vaidmenų pasidalijimas, visur yra psichologija.

Kiekvienas žaidėjas turi žinoti savo vaidmenį ir krepšininkui reikia viską paaiškinti, kad jis nebūtų nepradėtų nereikalingai pykti. Kaip čia nesikiši, jei vos tik kas, krepšininkai bėga pas agentus.

Kad ir D.Collinsas – atrodo, kad patyręs žmogus, viską parėjęs, tačiau vos tik treneris jo neišleido dvikovoje su Kazanės „Uniks“ - pykčiai, skandalas. Tenka šnekėtis, viską aiškinti. Aš ne kišuosi, aš dalyvauju procese, gyvenu kartu su komanda.

- Gal tuomet vertėtų jums pačiam atsistoti prie aikštės linijos ir vadovauti komandai?

- Man su „Žalgiriu“ tai teko daryti. Kai atėjau į komandą, joje vairavo vieni žmonės. Aš tą vairą atėmiau, prasidėjo intrigos. Prieš mane pradėjo reikštis komandos sirgaliai. Aš atsistojau prie aikštės linijos ir laimėjau du mačus iš eilės.

- Gal norėtoje po to ką nors pasakyti „Žalgirio“ sirgaliams?

- O kam su jais šnekėtis? Ir su kuo? Su priešais?

- Komandos sirgalius laikote savo priešais?

- Sirgaliai ir tauta – žinote kaip su jais... Kur juos vesi, ten jie ir eina. Kam man tuo užsiiminėti. Neturiu tikslo jų valdyti. Kur kas įdomiau priešintis. Jie išeina su savo plakatais, o o tu laimi rungtynes. Ir jie išeina kaip apspjaudyti.

- Gal tada vertėtų galutinai persikvalifikuoti į trenerius?

-O kas tada pinigus uždirbs? Ne, man tai neįdomu.

- Kas per istorijos su Ty Lawsonu? Ar jo muštynės su „Žalgirio“ komandos sirgaliais jums nekelia problemų?

- Ne. Tai provokacijos. Nori sugriauti mūsų klubą.

- Kas?

- Konkurentai, žinoma.

- Taip ir žaidėjams aiškinate situaciją?

- Jie dėl to net jaučia malonumą. Sakau, Ty, tu jauti malonumą? Na ir trankyk jiems į snukius toliau. Juk įžeidinėti žmogų dėl jo odos spalvos, apskritai, skirstyti žmones pagal rases gali tik avantiūristai. Arba visiški daunai.

lrytas.lt

Mažeikių „Mažeikių” marškinėlius sezono viduryje apsivilkęs Arvydas Gydra prasišaudė. Ketvirtfinalio serijoje su Vilniaus „Statyba“ aukštaūgis rinko vidutiniškai po 12,5 taško ir buvo vienas pagrindinių komandos vedlių į finalinį ketvertą. Norėdami kovoti dėl NKL aukso, žemaičiai pusfinalio rungtynėse turės peržengti Jonavos „Triobet“ barjerą. Apie sezono viduryje pakeistą komandą, atmosferą rūbinėje, finalinį ketvertą ir pusfinalio varžovus A. Gydra pasidalino mintimis su oficialia NKL svetaine www.nklyga.lt.

"Neptūno" komandos kapitonas Martynas Mažeika judrus bei aktyvus ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir už jos ribų - mėgaujasi pernai vasarą sukurta šeima, augina pusės metukų sūnelį Nojų ir dviejų metukų mopsų veislės kalytę Ziūzę, yra aistringas Elvio Presley gerbėjas ir su juo susijusios atributikos kolekcionierius.

Vienas iš artimiausių jo asmeninio gyvenimo tikslų - išmokti groti gitara.

"Didžiausias mano pasiekimas - nuostabi žmona Alvilė ir sūnelis Nojus. Laukiu kol mažylis paaugs ir galės ateiti pažiūrėti kaip žaidžia tėtis arba galės su mamyte palakstyti po parduotuves. Džiaugiuosi, kad mūsų šeima puikiai sutaria", - kalbėjo 26-erių M. Mažeika.

Vokietijoje - kalbos kuriozai

 - Tavo sportinės karjeros pradžia itin įspūdinga - 2003 metais tapai pasaulio jaunių (iki 19 metų) vicečempionu, 2005 metais - Europos jaunimo (iki 20 metų) vicečempionu. Ar būtent šie titulai Tau ir padėjo kopti karjeros laiptais?
 
- Gal kažkiek ir padėjo. Dabar sunku pasakyti...
Susidomėjimas krepšiniu prasidėjo kieme. Būdavo sunku mane išvaryti iš krepšinio aikštelės. Kasdien rinkdavomės, organizuodavome įvairiausius turnyrus. Vėliau, kai buvau dešimties metukų, tėtis atvedė mane į Vlado Knašiaus krepšinio mokyklą pas trenerį Grigorijų Pancerovą.

- Tau tris sezonus teko rungtyniauti Vokietijos ekipose (2004-2006 metais Berlyno "ALBA", 2006-2007 m. - "Bonos Telekom Basket"), po vienerius metus Italijos (2007-2008 m. - "Kapo d'Orlando Upea") ir Latvijos (2009-2010 m. - Rygos VEF) komandose. Papasakok kokia legionieriaus duona?

- Žinoma, legionieriams yra truputį sunkiau, iš jų šiek tiek daugiau reikalaujama. Taip pat esi toliau nuo artimųjų, draugų... Kita vertus, žaidi tą patį krepšinį kaip ir visi.

- Į Vokietiją išvykai būdamas vos 19 metų? Kaip prisitaikei prie svetimos šalies, kultūros? Nebuvo sunku? O gal kaip tik sunkumai Tave užgrūdino?

- Vokietijos kultūra gerokai skiriasi nuo Lietuvos ir kitų šalių. Iš pradžių jų tvarka ir tikslumas kėlė nuostabą, bet vėliau lengvai pripratau ir to net pasigedau kitose šalyse.
Žinoma, sunkumai grūdina - kai anksti palieki namus, iškeliauji į visiškai svetimą šalį, tuomet į gyvenimą pradedi žvelgti visai kitomis akimis.

- Išmokai vokiškai ar itališkai? Gal buvo kokių kuriozinių situacijų dėl kalbos barjero?

- Vokietijoje mokiausi vokiečių kalbos, kadangi norėjau iš tos šalies kažką pasiimti, patobulėti. Pradžioje buvo daug kuriozinių situacijų: pavyzdžiui, mieste bandai susikalbėti su žmonėmis, rimtu veidu penkias minutes kalbi, o galiausiai pastebi, kad jie į tave keistai žiūri ir paaiškėja, kad nieko nesuprato. Dažniausiai tai nutikdavo su vyresnio amžiaus žmonėmis, kuriems reikia viską itin taisyklingai kalbėti.

Prieš metimą - malda

- "Neptūno" ekipoje per savo karjerą rungtyniauji jau šeštą sezoną. Pirmą kartą į reprezentacinės Klaipėdos ekipos gretas įsiliejai 2000 metais. Kaip Tavo akimis per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį pasikeitė Klaipėdos "Neptūnas"?

- Tai pats mėgstamiausiais mano klubas, kuriame pradėjau žaisti krepšinį. Galiu drąsiai teigti, kad per tuos metus "Neptūnas" tapo daug profesionalesnis klubas, žaidėjams suteikiamos daug geresnės sąlygos. Bereikia tik žaisti ir siekti pergalių, nereikia rūpintis pašaliniais veiksniais. Tai labai gerai. Toli gražu ne kiekvienam krepšinio klube yra tokia situacija.

- Esi "Neptūno" komandos kapitonas. Ar šios pareigos Tau malonios ar tik šiek tiek daugiau įpareigojančios?

- Kapitonu esu išrenkamas jau ne pirmus metus. Labai malonu. Man tai - lyg įvertinimas. O įsipareigojimų šiokių tokių yra, tačiau kai tai patinka, visa tai atlikti - vienas malonumas.

- Įsimintiniausios Tavo rungtynės?

- 2009 metų Baltijos krepšinio lygos (BBL) Iššūkio taurės ketvirtfinalio atsakomosios varžybos išvykoje su Švedijos "Dolphins" ekipa.
Norint patekti į kitą etapą, mums reikėjo laimėti daugiau nei 35 taškų skirtumu (kadangi pirmas varžybas namuose pralaimėjome tokiu skirtumu). Rungtynių pabaigoje pirmavome 36 taškais, tačiau varžovai paskutinę sekundę įmetė du taškus ir mes, laimėję 34 taškų skirtumu, salę palikome nuleistomis galvomis. Tai buvo kuriozinės, apmaudžios rungtynės.

- Ar turi krepšininko idealą, kuris Tave nuo vaikystės įkvepia siekti savo užsibrėžtų tikslų?

- Taip. tai Šarūnas Marčiulionis. Iki dabar gėriuosi jo žaidimu, stebiu vaizdo įrašus. Jis visada man būdavo tas žmogus, kuris įkvėpdavo ir suteikdavo noro žaisti krepšinį.

- Krepšininkai dažnai turi įvairių prietarų, kurių laikosi prieš svarbias varžybas. Kokiais prietarais vadovaujiesi?

- Anksčiau prieš varžybas stengdavausi nesiskusti ar nesikirpti plaukų, tačiau pastaruoju metu į tai nebekreipiu per daug dėmesio.

- Kokius žodžius ar frazes kali sau į galvą, kai itin svarbią akimirką reikia mesti lemiamą metimą ar baudas? Kaip bandai save nuteikti?

- Trumpa malda prieš svarbius baudos metimus visuomet padeda.

Raudonavo prieš mokytojus

- Kaip leidi laisvalaikį? Kokių turi pomėgių?

- Dažniausiai laisvalaikis būna skiriamas šeimai, auginame mažylį, tad tikrai yra ką veikti. Dar liko paskutinis Kūno kultūros ir sporto pedagogikos studijų kursas Klaipėdos universitete. Reikia baigti ir mokslus, ateityje pravers. Renku viską, kas yra susiję su Elviu Presley: muzikos įrašus, atributiką, informaciją.

- Įdomu, koks gi Martynas Mažeika buvo vaikystėje, paauglystėje? Mokykloje buvai padykęs vaikis, prikrėsdavai šposų? Tėvams prieš mokytojus netekdavo raudonuoti?

- Nebuvau blogiukas, tačiau tėvams ne kartą yra tekę ir paraudonuoti prieš mokytojus. Greitai jie mane sutvarkydavo.

- Sezono pradžioje per susitikimą su gerbėjais minėjai, kad dauguma "Neptūno" krepšininkų turi pravardes. Kaip komandos nariai vadina Tave?

- Šį sezoną "Neptūno" komanda tikrai linksma, tad kasdien prisigalvojame įvairiausių netikėčiausių pravardžių. Mane dažniausiai komandos draugai vadina nenugalimuoju (juokiasi, - Aut. past.).

- 2010 metų liepą sumainėte žiedus su savo išrinktąja Akvilė Balčytyte. Galbūt būtent sportas jus ir suvedė?

- Ne sportas mūsų nesuvedė, o žvilgsnis.

- Papasakok plačiau apie savo šeimą, šeimyninį gyvenimą?

 - Kaip ir minėjau su Akvile auginame pusės metukų sūnų Nojų ir dviejų metų mopsiukę Ziūzę. Mėgstame ieškoti naujų, ramių vietų pasivaikščiojimui. Stengiamės bent kartą per savaitę jas aplankyti,tai padeda susikaupti ir nusiraminti.

Vizitinė kortelė

Gimtasis miestas: Klaipėda.
Ūgis: 193 cm.
Svoris: 98 kg.
Pirmasis treneris: Grigorijus Pancerovas.
Pirmasis klubas: Klaipėdos "Neptūnas".
Rezultatyviausios Tavo rungtynės: 50 taškų tarpmokyklinėse varžybose.
Mėgstamiausias patiekalas: žmonos pagaminti spageti makaronai.
Mėgstamiausia daina: neturiu vienos. Patinka visos Elvio Presley dainos.
Talentingiausias aktorius: Robert De Niro arba Denzel Washington.
Kino filmas, palikęs didžiausią įspūdį: "Rėjus".
Mėgstamiausia frazė: išsiplauk indus! (juokiasi, - Aut. past.).
Gyvenimo žygdarbis, sukėlęs daugiausiai adrenalino: žingsnis link altoriaus.






KK Neptūnas

Vienas perspektyviausių Lietuvos jaunųjų krepšininkų Tomas Dimša sako, jog pagrindinis sezono tikslas buvo pasiekti Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) finalinį ketvertą. Kauno „Žalgiris-2“ komandos lyderis pripažįsta šį sezoną sutvirtėjęs fiziškai ir už tai dėkoja ekipos treneriams.

Klaipėdoje gimusi ir augusi Lina Pikčiutė “VIČI-Aistėse” rungtyniauja antrą sezoną. Kaune 21 metų krepšininkė, baigusi uostamiesčio Simono Dacho vidurinę mokyklą, ne tik atstovauja stipriausiam šalies klubui, bet ir studijuoja sveikatos ir fizinio aktyvumo programą Lietuvos kūno kultūros akademijoje.

Už savo kelionės į krepšinį pradžią Lina turėtų būti dėkinga vyresniajai seseriai: Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje treniruotes lankiusios Sandros Pikčiutės trenerė, sužinojusi, kad ji turi seserį, metus laiko įkalbinėjo jaunėlę taip pat išbandyti populiariausią Lietuvoje sporto šaką. Į pirmąją treniruotę Lina atėjo sulaukusi 10 metų amžiaus. Beje, pirmaisiais metais krepšinio mokykloje “VIČI-Aisčių” krašto puolėja ūgiu nepasižymėjo ir žaidė įžaidėjos pozicijoje, tačiau viskas pasikeitė, kai per vienerius metus mergina ūgtelėjo daugiau nei 10 cm.

Krepšininkė profesionalės karjerą pradėjo Klaipėdos “Lemminkainen” komandoje.

Lina Pikčiutė atsakė į vicibasket.lt ir komandos gerbėjų “Facebook” paskyroje užduotus klausimus.

Bėga antrieji metai, kai persikėlei iš Klaipėdos į Kauną. Ar nesigaili dėl šio sprendimo?

Labai džiaugiuosi, kad greitai pritapau Kaune. Jaučiuosi, lyg čia gyvenčiau ne antrus metus – viskas labai sava. Maniau, kad bus sunkiau ir priprasti gyventi vienai, priprasti prie Kauno. Dėl persikėlimo nesigailiu visiškai. Anksčiau mano svajonė buvo žaisti buvusioje Vilniaus TEO, todėl dabar man yra vienas malonumas buti šioje komandoje.

Ar nenukentėdavo dėl krepšinio pažymiai mokykloje? Gal mokytojai, žinodami, kad sportuoji, darydavo nuolaidų? Kaip sekasi derinti mokslus ir krepšinį akademijoje?

Pažymiai niekada nenukentėdavo, nes mokytojai žinodavo, kad aš sportuoju, garsinu miestą ir mokyklą, todėl manimi jie didžiuodavosi, visada padėdavo ir palaikydavo. O universitete sekasi šiek tiek sunkiau, nes noro parodau mažiau nei kiti, be to, LKKA studijuoja labai daug sportininkų, visiems dėstytojai nenuolaidžiaus, taip kad turi dėti daug pastangų, jei nori suspėti visur.

Ne paslaptis, kad mėgsti tatuiruotes…

Turiu 4 tatuiruotes. Paskutiniąją pasidariau šią vasarą – ji yra didžiausia ir man yra reikšmingiausia, Visos keturios man yra brangios. Aplinkiniai nuolat manęs klausinėja, ar neatsibodo, ar vėliau, baigus žaisti krepšinį ir dirbant darbą, jos nemaišys. Tačiau šiais laikais daug kas darosi tatuiruotes, todėl, kai nebežaisiu ir pradėsiu dirbti kokį nors dabą, išsipaišiusiųjų kūnus bus daug daugiau ir, tikiuosi, niekas nebekreips dėmesio. Aš kartais pati savo tatuiruočių net nebematau. Ant rankos esanti tatuiruotė, kuri yra labiausiai matoma, man yra pati mylimiausia.

Ar gerbėjai atpažįsta gražiausią 2010 m. LMKL krepšininkę? Dėmesio daug susilauki?

Pasitaiko visko. Atpažįsta kaip krepšininkę, kartais ir kaip gražiausią – dėmesio šiek tiek sulaukiu. Kartais tas dėmesys malonus, o kartais net labai įkyrus. Manau, visos krepšininkės sulaukia dėmesio: visgi ūgis padaro savo, pirmiausia atkreipia dėmesį į aukštą žmogų (šypsosi).

Kokias savybes turi ugdyti būsima krepšininkė? Ko trūksta tau pačiai, kad būtum dar geresne krepšininke?

Jaunoms krepšininkėms svarbiausia užsispyrimas ir tikslo siekimas. Man pačiai trūksta daug ko. Išsamiausiai, manau, galėtų ir turėtų atsakyti komandos treneris, nes jis mane kasdien mato iš šalies.

“VIČI-Aistės” tavo akimis – komandos lygis, treniruotės, atmosfera, merginos?

Treniruotės tikrai sunkios, bet po pergalių kartais treneriai mus palepina lengvesnėmis treniruotėmis, mažesniais krūviais. Visos merginos labai draugiškos, todėl gera būti tokioje komandoje, kurioje su merginom bendrauji artimai – nuo to komanda ir formuojasi. Geriausiai iš merginų sutariu su Amanda Kemežys ir Courtnay Pilypaitis. Su jomis bendrauju nuo praėjusio sezono ir jos jau tapo tikrai labai geromis mano draugėmis.

Ką veiki laisvu nuo krepšinio metu?

Laisvalaikį leidžiame drauge su komandos merginomis, einame į kiną, kartu valgome kur nors mieste. Sugalvojame įvairų užsiėmimų.

Jei ne krepšinis, tai…?

jei ne krepšinis, tai, jaučiu, būčiau dainininke (juokiasi). O jei rimtai, tai net neįsivaizduoju dabar savo gyvenimo be krepšinio. Tikrai negalėčiau pasakyti, ką kitą veikčiau.

Ir tavo žinutė ištikimiausiems “VIČI-Aisčių” komandos gerbėjams…

Gerbėjams palinkėčiau būti kantriems ir toliau taip ištikimai mus palaikyti!




Vicibasket.lt

Šį kartą SAVAS.lt taikiklyje ne krepšininkai, o labai artimai su krepšiniu susijęs dvylikos merginų kolektyvas – Kauno „Žalgirio“ šokėjos. Tai merginos, kurios kiekvienų „Žalgirio“ namų rungtynių metu linksmina ir džiugina krepšinio aistruolius, minutės pertraukėlių metu atlikdamos akrobatinius triukus. Merginos mielai sutiko pabendrauti su Lietuvos studentų laikraščio SAVAS žurnalistais. Šokėjos atskleidė ne tik kai kam jau žinomus faktus, bet ir labai asmeniškus ir intriguojančius dalykus. Šį kartą kalbėjome su Kauno „Žalgirio“ šokėjų vadove.

Diana, kaip susikūrė jūsų kolektyvas?

Anksčiau Kauno „Žalgiryje“ šoko Klaipėdos šokėjos, tuomet gimė mintis, jog Kauno miestui reikėtų turėti stiprų savo  šokėjų kolektyvą. Paskelbiau atranką ir netrukus pradėjo formuotis kolektyvas. Pirmoji mūsų komanda, kurios rungtynių pertraukėlių metu šokome, buvo Kėdainiuose. Du metus mes buvome Kėdainių krepšinio klubo palaikymo šokėjos. Tada mus pastebėjo Kauno „Žalgirio“ atstovai.

Kaip tapti jūsų kolektyvo nare?

Svarbu turėti tam tikrus fizinius duomenis. Pavyzdžiui, visos mūsų komandos narės turi sportinės gimnastikos pagrindus. Nėra svarbu išvaizda, svarbiausia sugebėti atlikti pagrindinius gimnastikos elementus.

Ar šiame darbe dažnai pasitaiko traumų?

Europos krepšinio čempionato metu mums labai nesisekė: po pirmų varžybų netekome net trijų šokėjų, antrų varžybų metu mums trūko dviejų mergaičių. Žinoma, traumos, kaip ir visiems sportininkams, yra neišvengiamas dalykas, tačiau mums jos nėra dažnos palydovės.

Ar keičiasi šokis, jeigu kuri nors komandos narė patiria traumą?

Kiekviena šokėja pasirodymo metu turi savo vietą, savo vaidmenį, tad, jei kuri nors iš jų patiria traumą ir negali šokti, tenka šiek tiek keisti merginų išsidėstymą, o kartu ir patį šokį.

Kas jums kuria šokius?

Šiuo metu mūsų kolektyve yra dvi pagrindinės choreografės, kurios mums kuria šokius – Marina ir Milda. Neseniai su mumis savo patirtimi pasidalino K. Baranauskas, esame jam labai dėkingos.

O kostiumus?

Idėjas generuojame pačios, yra tam tikri šablonai, tačiau mes juos keičiame ir viską stengiamės padaryti taip, kaip mums atrodo geriausiai.

Ar būna kivirčų komandoje?

Nebūna jokių nesutarimų, aš dažnai mėgstu parėkauti, bet, nepaisant to, mes puikiai sutariame (šypsosi).

Ar dažnai repetuojate?

Beveik kiekvieną dieną, po porą valandų.

Ar jūsų kolektyvo šokėjos labai artimai bičiuliaujasi su krepšininkais?

Aš merginoms nuolat sakau, kad mes į aikštelę einame ne vyrų ieškoti, o dirbti, todėl nėra, ko į juos dairytis.

Ar viena su kita bendraujate ir kasdieniame gyvenime? Ar jus sieja tik darbiniai ryšiai?

Bendraujame ne tik repeticijų metu, visos esame geros draugės.

Kaip sutariate su kitų kamandų šokėjomis?

Nedaug tenka bendrauti, bet sutariame gerai.

Ar klubo savininkas V. Romanovas daro kokią nors įtaką jūsų pasirodymams?

Jis nesikiša į mūsų darbą, bet būna labai smagu, kai pasirodymo metu pastebime, jog jis nusišypso ar paploja mums.

Ar vyksta komandų palaikymo šokėjų čempionatai? Kaip jums sekasi juose dalyvauti?

Tokios varžybos vyksta Rygoje. 2010 m. laimėjome pirmą vietą tarp visų Pabaltijo komandų.

Ar šokate privačiuose vakarėliuose?

To nedarome, nebent kviečia artimi, pažįstami žmonės.

Ar pasirodymų metu pasitaiko kuriozų, nesusipratimų?

Na, dažniausias atvejis, kai pradeda groti ne tas muzikinis fonas, kurio reikia. Būna, kad reikia šokti šokį su tokiais  įrankiais kaip lankai ar kaspinai, o mes išbėgame į aikštelę pamiršusios juos pasiimti (juokiasi). Baisu būna tada, kai išbėgi šokti su trumpu sijonuku ir, vos prasidėjus šokiui, sudvejoji, ar po sijonu tu su šortukais ar be jų.

SAVAS.lt

„Išsirink ką tik nori“, - paragino Darius Songaila dukterį Meilę vieno didžiausių Stambulo prekybos centro žaislų parduotuvėje.

Iš JAV į Europą žaisti persikėlusio krepšininko Dariaus Songailos akys spindi – po keletos mėnesių išsiskyrimo jis vėl susitiko su šeima.

„Išsirink ką tik nori“, - dukrai Meilei ištarė sportininkas vieno didžiausių Stambulo prekybos centro žaislų parduotuvėje.

Po trumpo pasivaikščiojimo po parduotuvę Dariaus rankose – du maišai Meilės žaislų. Tiesa, dukra jais džiaugsis neilgai.

„Jos čia tik savaitei, nes Meilei į mokyklą reikia. Dabar išleido kaip į mokomąją kelionę, grįžusi turės atsiskaityti, papasakoti apie Stambulą, ko išmoko, kokie čia žmonės“, - kalbėjo D. Songaila.

Aštuonerius metus NBA lygoje žaidęs 33 metų 204 cm ūgio puolėjas dar prieš Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą priėmė Stambulo „Galatasaray“ ekipos pasiūlymą ir metams persikėlė į Turkiją. Krepšininko žmona Jackie ir greitai šeštąjį gimtadienį švęsianti dukra Meilė liko už Atlanto.

„Žinoma sunku, esu čia vienas. Tik tiek, kad krepšiniu užsiėmęs, todėl laikas greitai prabėga, o Meilei dabar į mokyklą reikia. Labai jos pasiilgau, bet ką padarysi“, - apgailestavo sportininkas.

Krepšininkas pratinasi prie nuolat zujančio ir regis niekada nemiegančio, didžiausio Turkijos miesto šurmulio.

„Iš pradžių buvo keista, bet dabar jau pripratau. Miestas, žinoma, labai didelis, žmonių daug, bet čia yra visko, nieko netrūksta. Gal šiek tiek europietiškas gyvenimo stilius skiriasi nuo amerikietiško, bet aš iš Lietuvos, visko matęs, sovietiniais laikais juk blogiau buvo.

Vis dėlto, ko gero sunkiausia buvo priprasti prie krepšinio, juk to čia atvažiavau. Taisyklės, teisėjavimas ir visa kita – truputį kitoks krepšinis čia“, - įspūdžiais dalijosi D. Songaila.

Tris pergales iš šešių galimų Eurolygos turnyre iškovojusiai „Galatasaray“ komandai lietuvis vidutiniškai pelnė po 7,3 taško. Sunkusis krašto puolėjas aikštėje praleido beveik po 16 min.

„Dabar jau maždaug žinau kaip bus: žaidžiu pirmą ir trečią kėlinius po 6-8 min., tai per rungtynes vidutiniškai po 16-17 min. Manau, kad tiek laiko žaidžiant man visai normaliai sekasi. Turime labai daug žaidėjų, net šešiolika. Vieną paskolinome tai liko penkiolika. Trys net nepersirengia. Važiuodamas čia net nežinojau ko tikėtis, viskas prasidėjo nuo startinio penketo, bet atžaidžiu pirmą kėlinį ir viskas. Dabar jau pripratau prie tos rotacijos, nors iš pradžių buvo keista“, - sakė D. Songaila.

Bosforo sąsiauris Stambulą dalija į Azijos ir Europos puses. Pastarojoje įsikūrė krepšininkas iš Lietuvos. Klubo išnuomotas butas – vos penkios minutės kelio automobiliu iki komandos treniruočių centro. Tuo tarpu „Abdi Ipekci“ arena, kurioje namų rungtynes žaidžia „Galatasaray“ komanda - Azijos pusėje.

Krepšininkas džiaugiasi, kad pavyksta išvengti spūsčių, kuriose dažnas turkas praleidžia ne vieną valandą.

„Pirmą kartą kamštyje teko pasėdėti vežant šeimą iš oro uosto, nes tokią valandą papuolėme. Treniruotės vyksta visai prie mano namų, o į rungtynes važiuojame ryte, kai kamščių nėra, po pamėtymo pasiliekame viešbutyje, jis visai šalia arenos. Po rungtynių spūsčių taip pat nebėra, todėl galime ramiai važiuoti atgal“, - pasakojo sportininkas.

Kokia D.Songailos diena Stambule? „Nieko ypatingo, - nusijuokė krepšininkas, - ryte atsikeliu, pavalgau ir į treniruotę. Jei yra dvi treniruotės – grįžęs po pirmosios pavalgau, šiek tiek pamiegu ir vėl į treniruotę. Po jos einu vakarieniauti. Jei būna viena treniruotė, po jos vėlgi kur nors pavalgau, pridėdu prie kompiuterio, susirašau su draugais, likusiais tiek JAV, tiek Lietuvoje. Rungtynių dieną po pamėtymų važiuojame į viešbutį, ten būna komandos susirinkimas, pamiegame, vakare varžybos, po jų būname laisvi.“

Turkijoje rungtynių skaičius mažesnis nei NBA, todėl žaidėjams tenka daugiau prakaito išlieti treniruotėse. „Ko gero pagrindinis skirtumas tas, kad čia treniruojamės du kartus per dieną“, - sakė sportininkas.

Nors Turkijai Eurolygos turnyre atstovauja net trys komandos, o nacionalinei rinktinei priklauso pasaulio vicečempionės titulas, vis dėlto populiariausia sporto šaka šioje šalyje – futbolas. Vaikštant miesto gatvėmis sunku nepastebėti įspūdingų stadionų. Viename didžiausių šalyje „Turk Telekom“ stadione lietuvis lankėsi su komandos draugais.

„Buvome nuėję į vienerias „Galatasaray“ rungtynes. Šiaip nesu didelis futbolo gerbėjas. Nemažai laiko gyvenau Amerikoje, o ten ši sporto šaka nėra populiariausia. Grįžus buvo keista, nes visi apie futbolą nuolat kalba, man tai kažkas naujo“, - prisipažino krepšininkas.

D.Songaila – aistringas medžiotojas, tačiau dėl įtempto tvarkaraščio apie galimybę šią pramogą išbandyti Turkijoje dar nespėjo pagalvoti.

„Čia nepamedžiosi, nelabai yra tam laiko. Net nekilo toks klausimas. Laisvo laiko beveik neturiu, daug keliaujame su komanda, tik keletas dienų buvo laisvų, bet per jas nelabai norisi ką veikti“, - kalbėjo D. Songaila.

Turkijos gyventojai garsėja geranorišku noru padėti ir prastomis anglų kalbos žiniomis. Daugelis užsieniečių po viešnagės šioje šalyje dalijasi patirtimi: „Jie nepapasakos kur eiti, bet nuveš arba bent jau įsodins į autobusą“.

Vis dėlto, D.Songaila pripažįsta, kad kalbos barjeras šiek tiek apsunkina kasdienybę šioje šalyje.

„Norėjau turkišką telefoną įsijungti, tai savaitę paveikė ir išsijungė. Nuėjus į saloną tik GOOGLE vertėjo dėka susišnekėjome. Pirmomis savaitėmis važinėjau taksi, tai labai greitai išmokau pasakyti: į kairę, į dešinę, stok, suk, čia. Žinoma, dar moku pasisveikinti ir atsisveikinti“, - juokėsi krepšininkas.

Ar pasibaigus NBA lokautui grįš į JAV, krepšininkas dar nežino. Dabar jo karjeros stotelė – Stambulas, apie kitą dar negalvoja.

„Turėjau galimybę likti NBA, bet nusprendžiau nerizikuoti ir vykti čia visiems metams. Galvojau: bus ramu, nereikės galvoti kada viskas baigsis ir kaip išsispręs. Šie metai ką tik prasidėjo, todėl apie kitus dar nemąstau, žiūrėsiu kaip sveikata. Grįžti į JAV būtų idealiausias variantas dėl šeimos ir šiaip prie to gyvenimo esu pratęs, bet tikrai būčiau nieko prieš pasilikti ir čia“, - kalbėjo D.Songaila.

Lina Motužytė | Sportas.info

Rinkdama 2012 metų papildomo olimpinio vyrų krepšinio turnyro organizatorę FIBA spjovė į krepšinį, sirgalius ir elementarią logiką. FIBA vadovams buvo svarbiau išlaikyti įtaką trims dar lojaliems šiai organizacijai žemynams, todėl Europai ji parodė špygą – nors Lietuva atstovavo Europą, o ją palaikė Azijos delegacijos, rengti turmyrą FIBA atidavė Venesuelai.

"Tai tikra nepagarba visam krepšiniui. Politika tapo svarbesnė už krepšinį - tai siaubinga.  Vienitelis dalykas, kuris džiugina po tokio keisto FIBA sprendimo - pamatėme, kad esame vieningi. Po šio FIBA pasirinkimo atsivėrė esamos jos problemos  - jas būtina spręsti", - aiškino   Lietuvos krepšinio federacijos genralinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas

 Madride (Ispanija) vykusiame FIBA susirinkime valdybos nariai išrinko valstybę, kuri kitų metų liepos 2-8 dienomis surengs Londono žaidynių vyrų atrankos turnyrą. Ja tapo ne Lietuva, o Venesuela.

Po rinkimų lrytas.lt pakalbino LKF generalinį sekretorių M.Balčiūną, kuris Madride dalyvavo FIBA suvažiavmo darbe.

- Kaip sutikote žinią, kad atrankos varžybos bus skirtos ne Lietuvai, o Venesuelai?

- Tai akibrokštas ne Lietuvai, tai akibrokštas visam krepšiniui. Manėme, kad reikia mąstyti apie sportą, rinktines, žaidėjus, o, pasirodo, FIBA organizacijoje viską lemia politika. Pamačiau, kad FIBA sportinė pusė domina mažiau nei politika.

- Tai antausis Lietuvai?

- Nereikia apskritai velti Lietuvą į FIBA politinius reikalus. Man džiugu, kad mūsų šalis šiuose rinkimuose pasirodė puikiai - suvienijome Europą, sugebėjome visi sutarti dėl vieningos kandidatūros, Lietuvą palaikė net Azijos delegacijos. Ir tai labai nepatiko FIBA. Ji norėjo, kad visi peštųsi dėl galimybės rengti turnyrą, o FIBA  būtų aukščiau už visus. Niekam nebuvo įdomu sportinė turnyro pusė - FIBA norėjo išspręsti politinius savo klausimus. Ir ji išsprendė - pamalonino Venesulą, kuri visur dabar palaikys FIBA sprendimus. Tačiau likęs pasaulis - Europa ir Azija mato, kad reikia keisti FIBA požiūrį į savo narius.

FIBA dabar nori tik lobti iš valstybių ir skaldyti jų vienybę. Ateina laikas keisti šį požiūrį - šis sprendimas atvėrė ne vienam akis.

- Kiek Lietuva prarado dėl nesuteiktos galimybės rengti turnyrą?

- Tik pirmąjį mokestį - 52 tūkst. litų. Likusius pinigus - 10 mln. litų mes atgausime.

- Kiek reikės pinigų rinktinei nuvykti į Venesuelą ir kovoti dėl olimpinio kelialapio? Jau skaičiavote?

- Galiu patikinti, kad Lietuvos krepšinio federacija turi pinigų, kad nuvežtų Lietuvos krepšininkus į bet kurį pasaulio kraštą. Ir ne tik nuvežti - padarysime viską, kad komanda pasirengtų, nuvyktų, gerai gyventų ir laimėtų kelialapį į olimpiadą. Ne pinigai esmė. Gaila, kad FIBA negalvoja apie krepšinį, jo ateitį - tai liūdina.

lrytas.lt  

Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda ketvirtadienio vidurdienį pasiekė Lietuvą – beveik savaitę kauniečiai buvo Rusijoje, kur sužaidė dvi nesėkmingas rungtynes. VTB Jungtinės lygos turnyre žalgiriečiai Kazanėje beviltiškai pralaimėjo vietos „Uniks“ atstovams 52:79, o Eurolygos turnyro dvikovoje nusileido Maskvos CSKA atstovams 82:95. „Tai gal man į Ameriką išvažiuoti? Lendama į užpakalį su visokiais patarimais“, - Vilniaus oro uoste frazėmis mėtėsi „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas. Jis nežino, kaip pasielgs su neįtikusiu ekipos žaidėju D.Collinsu ir ar jam reikia naujo veido ekipoje – L.Kleizos.

Beveik pusvalandį vėlavę atskristi iš Maskvos, Kauno „Žalgirio“ ekipos krepšininkai iškart po vidurdienio pasirodė sostinės oro uosto atvykimo salėje. Be didelių kalbų vyrai traukė į lauke laukiantį komandos autobusą, o vienas iš pirmųjų laukimo salėje pasirodęs komandos savininkas V.Romanovas po trumpų debatų sutiko pasišnekėti apie ekipą ir jos rezultatus.

„Ant nosies man nekišk fotoaparato“, - susierzinęs fotografo darbu aiškino šypseną išlaužti bandęs V.Romanovas.

„Žalgirio“ vadovas sugrįžęs į Kauną turėtų atsakyti į du klausimus: ar po turėsiančio įvykti susitikimo su krepšinio mecenatu Antanu Guoga priims jo pasiūlymą ir į komandą pasikvies Liną Kleizą ir kaip pasielgti su iš Maskvos prieš keletą dienų išsiųstu legionieriumi DeJuanu Collinsu.

- Kokia komandos būklė po kelionių Rusijoje? Emocinė ir psichologinė?

- Pavargo komanda. Sunku jai buvo. Ir Kazanėje, ir Maskvoje – nemiegojo.

- Po pralaimėjimų jaučiasi įtampa?

- Pralaimėjimai jaučiasi. Nuo pralaimėjimų niekas stipresnis nepasidaro. Tie pralaimėjimai psichologiškai veikia.

- Ar tikite, kad su naujo trenerio pagalba bus subalansuotas „Žalgirio“ žaidimas?

- Tuo tikime, todėl ir padarėme tą žingsnį.

- Ko trūko Maskvoje, kad galėtumėte sėkmingiau sužaisti su CSKA klubu?

- Ko trūko? Ty Lawsonas buvo neišsimiegojęs po Kazanės, nepasisekė, kad Milovanas Rakovičius žaidė turėdamas temperatūros, jaunimas šiek tiek pasimetė. Ne, ne šiek tiek – normaliai pasimetė: nežaidė gerai Mindaugas Kuzminskas, Vytenis Lipkevičius. Pritrūko komandai oro.

- Šiandien turėtumėte susitikti su Antanu Guoga, kad pasišnekėtumėte dėl Lino Kleizos galimybių žaisti „Žalgirio“ komandoje. Ar norite ekipoje turėti L.Kleizą?

- Aš noriu visa NBA paimti – visus.

- Tai L.Kleiza nepamaišytų?

- Mes nežinome, kada jis įgaus sportinę formą – šį sezoną, ar tik kitą. Loterijos nenoriu – nes tada būsiu apkaltintas. Loterijų nenoriu žaisti. Va, Jonas Mačiulis eilėje stovi – nežinome, kada jis pradės žaisti.

- Kas atsitiko su DeJuanu Collinsu? Kodėl jis išvyko iš Maskvos?

- Ne vienas jis – ir aš psichologiškai neišlaikiau. Bet mušti nėra su kuo – nebent pats su savimi. Neišlaikė žmogus – jau nervai, jau metai ir taip toliau... Žaidėjas jis geras...

- Ar jis lieka komandoje?

- Mes atsisėsime, šnekėsime su juo. Negalima iškart suprasti, kas žmogaus viduje darosi. Dabar pailsės, pašnekėsime su juo – kokį vaidmenį jis mato ekipoje ir taip toliau.

- Jūs išliekate optimistu ir tikite, kad „Žalgiris“ gali prasimušti į kitą Eurolygos etapą?

-Tai kiekvienais metais tas klausimas stovi. Kaip pasiseks, taip pasiseks.

- Ne vienas krepšinio specialistas ar „Žalgirio“ aistruolis yra įsitikinęs, kad lįsdami į komandos reikalus jūs trukdote ekipai, sukuriate nereikalingą įtampą...

- Sutinku... Gal man reikia į Ameriką išvažiuoti? Žinote, lendama į užpakalį – su visokiais patarimais. Nelįskite į užpakalį ir viskas bus gerai.

Modestas Krukauskas | lrytas.lt

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Šarūnas Jasikevičius savo karjerą pradėjo Kauno „Žalgirio“ dublerių komandoje, tačiau per pastaruosius 14 sezonų buvo dažnas veidas kitoje barikadų pusėje. Tiesa, ne visi susitikimai su „Žalgirio“ ekipa „Auksinio berniuko“ pravardę turinčiam Š.Jasikevičiui baigėsi pergalingai. Iš 21 oficialių rungtynių 12 mačų laimėjo Šaro komandos, 9 – „Žalgiris“. Šį trečiadienį Š.Jasikevičius žengs į „Žalgirio“ areną kaip Atėnų „Panathinaikos“ ekipos krepšininkas.

Š.Jasikevičius nė karto neįveikė žalgiriečių vilkėdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius.  Per pirmąsias akistatas su „Žalgiriu“ 1998-1999 m. sezone visus penkis kartus triumfavo tais metais Eurolygos čempionais tapę kauniečiai. Ne ką geriau Lietuvos rinktinės įžaidėjui sekėsi ir praėjusiame sezone – LKL mače Kaune „Žalgiris“ sutriuškino Vilniaus „Lietuvos rytą“ 85:60.

Daug geriau Š.Jasikevičiui sekėsi Eurolygos varžybose. Atvykęs į Kauno sporto halę su Liublianos „Union Olimpija“ ekipa 1999 m. rudenį Šaras ne tik įsirašė pirmąją pergalę, bet ir itin emocingai ja džiaugėsi taip šiek tiek įskaudindamas sirgalius gimtajame Kaune. Dvi pergales prieš „Žalgirį“ 193 cm ūgio krepšininkas iškovojo ir būdamas Barselonos „FC Barcelona“ nariu 2001-2002 m. sezone.

Po dvejų metų Š.Jasikevičius jau gindamas geltonas Tel Avivo „Maccabi“ spalvas su „Žalgiriu“ kovojo net keturis kartus tame pačiame sezone. Reguliariojo sezono dvikovose per plauką buvo stipresni Izraelio čempionai. „Top 16“ etape Kaune Arvydas Sabonis su kompanija pagaliau susitvarkė su „Maccabi“ kariauna, o po to sekusios dvikovos Tel Avive niekas iš lietuvių, apart Šaro, nenori prisiminti. Vienas skaudžiausių „Žalgirio“ visų laikų pralaimėjimų sutapo su Š.Jasikevičiaus geriausiomis rungtynėmis – 37 taškai ir 37 naudingumo balai.

2004-2005 m. burtai „Žalgirį“ ir „Maccabi“ vėl suvedė į vieną grupę. Kaune per Eurolygos sezono atidarymo rungtynes lengvai laimėjo geltonieji, užtat Tel Avive pergalę 104:102 šventė „Žalgiris“, nepaisydamas 34 Š.Jasikevičiaus taškų.

Po karjeros NBA į Europą grįžęs lietuvis ir jo atstovaujama „Panathinaikos“ ekipa 2008 m. rudenį neturėjo daug vargo su prie bankroto slenksčio buvusiu „Žalgiriu“. Dar kartą įžaidėjo ir žalgiriečių keliai susikirto praėjusio sezono „Top 16“ etape: „Fenerbahce Ulker“ ir Š.Jasikevičius laimėjo Stambule, bet po pratęsimo pripažino „Žalgirio“ pranašumą Kauno sporto halėje.

Šį sezoną grįžęs į Atėnus Šaras prieš mėnesį dvikovoje su „Žalgiriu“ žaidė vos 7 minutes, tačiau galėjo džiaugtis komandos pergale. O kaip bus trečiadienį „Žalgirio“ arenoje?

Zalgiris.lt

Po dviejų pralaimėjimų Rusijos klubams - 27 taškų skirtumu patirto sutriuškinimo Kazanėje ir 13 taškų skirtumu pralaimėtų rungtynių Maskvoje - Kauno „Žalgirio“ treneris Aleksandras Trifunovičius vis skundėsi įtemptu ekipos tvarkaraščiu. Anot trenerio, dažnai žaidžiamos rungtynės išvykose trukdo komandai treniruotėse taisyti žaidimo klaidas.

Tačiau apžvelgus pastarųjų „Žalgirio“ varžovų tvarkaraščius aiškėja, kad kauniečių varžovai žaidžia tiek pat rungtynių, kiek ir LKL čempionai. Vienintelis kauniečių pasiteisinimas - dažnos rungtynės varžovų aikštėse.

Nuo pirmojo „Žalgirio“ ir CSKA susitikimo, kuris pažymėjo Eurolygos sezono pradžią (spalio 17 dieną) Kaune iki trečiadienio rungtynių Maskvoje „Žalgiris“ iš viso sužaidė 11 rungtynių. 6 mačai žaisti Eurolygoje, 3 - VTB jungtinėje lygoje ir 2 - LKL pirmenybėse. Ketverios rungtynės vyko Kaune, septynios - išvykose.

Tuo tarpu CSKA ekipa per tą patį laikotarpį žaidė 12 rungtynių - šešias Eurolygoje, keturias VTB ir dvi Rusijos čempionate. Maskviečiai penkiskart žaidė namie ir 7 kartus išvykose. Visas šias rungtynes CSKA laimėjo.

12 rungtynių nuo spalio 16 dienos sužaidė ir „Žalgirį“ sutriuškinę „Uniks“ krepšininkai - Kazanės krepšininkai namuose ir išvykose rungtyniavo po lygiai.

Eurolygos B grupėje kartu su „Žalgiriu“ besivaržančios Malagos „Unicaja“ ir Bambergo „Brose Baskets“ komandos atitinkamai nuo spalio 15 ir 16 dienos sužaidė taip pat po 11 rungtynių, tačiau ketvirtadienį Eurolygos turnyre abi komandos žais dvyliktąsias.

„Unicaja“ krepšininkai namuose priims „Panathinaikos“, o „Brose Baskets“ išvykoje žais su „Zagreb“. Ispanams tai bus penktosios namų rungtynės, o vokiečiams - šeštosios, žaidžiamos išvykoje.

„Zagreb“ klubui rungtynės su „Brose Baskets“ bus taip pat dvyliktos. Tiesa, kroatų namų/išvykų rungtynių santykis yra palankiausias - 8 iš 12 rungtynių žaistos namuose.

Su „Žalgiriu“ vienoje Eurolygos grupėje besivaržantis Atėnų „Panathinaikos“ yra vienintelis klubas nuo Eurolygos pradžios žaidęs mažiau rungtynių nei "Žalgiris". Dėl nukeltos Graikijos čempionato pradžios, „Panathinaikos“ nuo spalio 20 dienos yra sužaidusi tik 10 rungtynių. Vienas mačas vyko anksčiau - spalio 11 d. Iš jų Graikijos čempionai net 7 žaidė namuose. Taigi kol kas palankiausiu tvarkaraščiu gali džiaugtis būtent „Panathinaikos“.

Tiesa, „Žalgirio“ penktadienį ir šeštadienį laukia dvi iš eilės rungtynės LKL čempionate su „Šiauliais“ ir Panevėžio „Techasu“.

Taigi nuo Eurolygos turnyro pradžios visos pastaruoju metu su „Žalgiriu“ rungtyniavusios ekipos yra sužaidusios beveik vienodai rungtynių. Tiesa, iki prasidedant Eurolygai, „Žalgiris“ jau buvo  5 kartus kovojęs LKL ir VTB turnyruose ir pagal bendrą sužaistų rungtynių skaičių (15) yra lygus su CSKA ir „Uniks“.

A.Trifunovičiaus nuogąstavimas, kad „Žalgiris“ ypač dažnai žaidžia išvykose - teisingas. Kauniečiai iš 15 sezono rungtynių net 10 žaidė varžovų arenose. Tačiau dabar LKL čempionai grįš namo - iš būsimų 16 rungtynių dešimt „Žalgiris“ žais Kaune. Galbūt tai reiškia, kad komanda pagaliau pradės skinti sirgalių trokštamas pergales.

Komandų žaistų rungtynių skaičius nuo Eurolygos turnyro pradžios: rungtynės/namuose/išvykoje (skliausteliuose bendras sužaistų rungtynių skaičius 2011/2012 metų sezone):

1. Malagos „Unicaja“ 12/6/6 (14/7/7)

2. Bambergo „Brose Baskets“ 12/5/7 (14/7/7)

3. Zagrebo „Zagreb“ 12/8/4 (14/9/5)

4. Maskvos CSKA 12/5/7 (15/6/9)

5. Kazanės „Uniks“ 12/6/6 (15/8/7)

6. Kauno „Žalgiris“ 11/4/7 (15/5/10)

7. Atėnų „Panathinaikos“ 10/6/4 (11/7/4)

Paulius Cubera | lrytas.lt

Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas 40-metis 194 cm ūgio Rytis Vaišvila 2011-2012 metų krepšinio sezoną pašventė mėgėjų lygai. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą bei pasitraukęs iš trenerio posto R. Vaišvila nusprendė dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygos Mero taurėje.

„Reluvos“ komandoje rungtyniaujantis žaidėjas per aikštelėje vidutiniškai praleistas 38 min. pelno po 8,8 taško, atkovoja po 5 atšokusius kamuolius bei atlieka po 5 rezultatyvius perdavimus.

- Ar prisimenate savo karjeros pradžią? Kokia ji buvo?

- Lietuvoje krepšinį žaidžia visi. Man šis žaidimas taip pat patiko. Sportavo brolis ir jis mane kartu veždavosi į salę. Tokia ir buvo pradžia - pradėjau lankyti sporto mokyklą, vėliau žaidžiau vyrų komandoje.  Kai man buvo, berods, 16-a metų, teko kelias rungtynes sužaisti ir „Neptūno“ ekipoje. O po kažkiek laiko išvažiavau į Kauną, į „Žalgirio“ dublerių komandą. Taip mano karjera ir vystėsi.

- Per savo krepšininko karjerą pakeitėte 8 klubus. Kuris sezonas jums įsiminė labiausiai?

- Sezonas „Atleto“ komandoje, kuomet Lietuvos krepšinio lygos (LKL) didžiame finale pirmavome prieš „Žalgirį“ 2:0. Deja, seriją pralaimėjome rezultatu 3:2. Tai yra vienas iš skaudžiausių mano prisiminimų.

O gražiausias, žinoma, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 1996 metais Atlantos Olimpinėse žaidynėse iškovoti bronzos medaliai. Taip pat sezonai Permės „Ural-Great“ klube, kuomet triumfavome Rusijos čempionate bei Šiaurės lygoje (NEBL).

- Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine iškovoti bronzos medaliai jums yra reikšmingiausias apdovanojimas?

- Žinoma. Žaisti rinktinėje su tokiais krepšininkais kaip Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, manau, buvo kiekvieno žaidėjo svajonė. Man teko ne tik pažaisti -  dar ir iškovojome medalius.

- Kuri duona lengvesnė – legionieriaus ar namuose rungtyniaujančio krepšininko?

- Žinoma, savo šalyje žaisti yra geriau. Ne veltui sakoma, kad visur gerai, tačiau namuose geriausia. Taip pat ir krepšinyje.

- Kokie prisiminimai išliko iš pirmoje sezono užsienyje, Helsinkio „Teamware Topo“ ekipoje?

- Sunkiausia buvo kalbos barjeras. Teko greitai pramokti kalbą. Iš pradžių, žinoma, viskas prasidėjo nuo krepšinio terminų, o vėliau pradėjau mokytis papildomai. Vėliau Helsinkyje viskas klostėsi neblogai, tačiau čia patyriau pirmąją rimtą traumą – plyšo kryžminiai raiščiai. Iš rikiuotės buvau iškritęs septyniems mėnesiams.

- Rungtyniavote 5 užsienio ir 3 Lietuvos klubuose. Mūsų šalyje buvo per didelė konkurencija?

- Ne, konkurencijos nebuvo. Jeigu kažkuris klubas tau pasiūlo geresnį kontraktą, tu ten ir važiuoji. Tai vienintelė priežastis.

- Kaip kilo mintis išbandyti save trenerio amplua?

- Norėjau dirbti su krepšiniu susijusį darbą. Kažkiek šią sporto šaką išmaniau, kadangi per tiek metų įgavau patirties. Teko treniruotis pas gerus trenerius, pavyzdžiui, Vladą Garastą, Aleksandrą Belovą, Joną Kazlauską. Iš tokių trenerių pasisėmiau patirties ir bandžiau ją įdiegti savo auklėtiniams.

- Kuris vaidmuo jums priimtinesnis?

- Žaidėjo. Paklauskite bet kurio trenerio, kuris prieš tai žaidė – jis atsakys tą patį. Kai rungtyniauji, tu gali kažką padaryti. O būti treneriu sunku. Atrodo, visi žaidėjai žino derinius, per treniruotes viskas atidirbta, tačiau ateina rungtynės ir kažkas nesigauna. Be abejo, ima ir pyktis, ir bemiegės naktys ateina. Galvoji, kas negerai, ką reikia pakeisti. Krepšininkui viskas kitaip. Pažaidi, nusiprausi ir išvažiuoji namo. O treneris turi sukti galvą.

- Kuris trenerio karjeros sezonas jums įsiminė labiausiai?

- 2008-2009 m. sezonas Klaipėdos „Neptūne“, kuomet mažajame finale pralaimėjome seriją „Šiauliams“ rezultatu 2:3. Dvejuose mačuose pralaimėjimus patyrėme po pratęsimo. Turėdami kamuolį paskutinę ataką nesugebėjome laimėti rungtynių.

Visi liko patenkinti ir sakė, jog rezultatai geri. Kalbėjo, jog man pavyko atvesti „Neptūną“ tarp keturių stipriausių Lietuvos komandų. Tačiau skirtumas tarp trečios ir ketvirtos vietų yra. Trenerio darbas kainuoja labai daug nervų.

- Kokia veikla užsiimate dabar?

- Jokia (juokiasi, - aut. past.).

- Ką Rytis Vaišvila veikia laisvalaikiu?

- Žvejoja. O daugiau ką? Einu žaisti krepšinį, sportuoju.

- Kodėl nusprendėte dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygoje?

- Tai ir yra laisvalaikis. Ateini žaisti savo mėgstamą sportą šaką. Juk nesėdėsi namuose prie televizoriaus. Ateini, pasportuoji, pabendrauji su žmonėmis.

- Kokie pirmieji įspūdžiai?

- Įspūdžiai puikūs. Tik, manau, mes galėjome pasirinkti tą kitą, mėgėjų lygą, o ne mero taurę (juokiasi, - aut. past.). Visos komandos gana jaunos, o mes, pagal amžių, esame vyriausi. Truputėlį sunku bėgioti paskui jaunimą, tačiau ką padarysi.

Gerai, kad yra tokia lyga, mėgėjų ir mero taurės. Iš viso žaidžia 34 komandos - daug jaunimo, kaip sakant, nesivalkioja gatvėmis, o eina į sales, žaidžia krepšinį. Tai -  pagirtinas dalykas. Kiek žmonių sportuoja - tai yra fantastiška.

- Ko palinkėtumėte lygai?

- Linkiu kuo ilgiau gyvuoti ir kad kiekvieną sezoną prisijungtų vis daugiau komandų. Organizacija puiki, tik ateik ir žaisk. Daugiau nieko nereikia. 

Jurgita Grigalaitytė | BasketZone.lt

Prieš kelias dienas prie „Mažeikių“ ekipos prisijungęs 180 cm ūgio įžaidėjas Mindaugas Stašys netruko tapti vienu pagrindinių ekipos žaidėjų. „Mažeikių“ ekipa savaitgalį pirmą kartą šiemet laimėjo abejas rungtynes, o klaipėdietis ne tik vidutiniškai rinko po 16 taškų, atkovojo po 4,5 kamuolio ir atliko po 5,5 rezultatyvaus perdavimo, bet ir pasiekė naują „Mažeikių“ rekordą.

Sėkmingai Mažeikiuose debiutavęs gynėjas, sutiko pasidalinti savo mintimis su oficialiu „Mažeikių“ klubo tinklapiu.

– Nesi nusivylęs, jog (Klaipėdos) „Neptūnas“ tave išsiuntė į žemesnę lygą?

– Mane pasikvietė „Neptūno“ treneris (Paulius Juodis) ir papasakojo, kad „Mažeikiai“ manimi domisi, norėtų matyti komandoje. Tuomet pagalvojau, kad „Neptūno“ ekipoje aikštelėje praleidžiamas laikas manęs netenkina, sportuoju ir ruošiuosi varžyboms ne tam, kad padėčiau komandai tik epizodiškai. Pakalbėjęs su Aloyzu Rudžiu („Mažeikių“ vyr. treneriu), galutinai apsisprendžiau atvykti į Mažeikius. Čia buvo mano sprendimas. Geriau padaryti vieną žingsnį atgal, o po to - du į priekį.

– Pernai tavo buvęs komandos draugas Modestas Kumpys taip pat „stažavosi“ Mažeikiuose. Ar kalbėjai su juo prieš atvykdamas čia?

– Su Modestu kalbėtis neteko, tačiau bendravau su čia žaidžiančiu Dainiumi Vaiteliu.

– Nors komandoje sužaidei dar vos dvi rungtynes, jau spėjai tapti vienu iš lyderių, o šeštadienį ir pagerinti klubo pataikytų baudų metimų rekordą (Mindaugas šeštadienį rungtynėse su Marijampolės „Sūduva“ pataikė 12 baudos metimų – red. past.). Ar tikėjaisi, kad vos tik atvykęs, gausi tiek daug žaidybinio laiko ir viskas taip puikiai seksis?

– Tikėjausi gauti žaidybinio laiko, su tuo tikslu juk ir atvažiavau – gauti kuo daugiau laiko aikštelėje ir padėti komandai iškovoti kiek įmanoma daugiau pergalių. Malonu, kad gerai susiklostė komandos rezultatai man atvykus ir smagu įsirašyti į komandos rekordų sąrašą. Mėginsiu šį rekordą dar pagerinti.

– „Mažeikiai“ sezoną pradėjo tragiškai, tačiau atvykus tau, komanda pirmą kartą sezone laimėjo abejas savaitgalio rungtynes, ir nors turnyro lentelėje užima tik 13-ą vietą, nuo trečios pozicijos klubus skiria vos dvi pergalės. Kokius tikslus šiame sezone keli sau ir komandai, kaip manai, kas pagrindiniai pretendentai šiemet pasidabinti NKL aukso medaliais?

– Kiekvienas sportininkas kelia aukščiausius tikslus, aš – ne išimtis. Norėtųsi, kad mūsų „traukinukas“ po truputį įsibėgėtų ir taptų sunkiai sustabdomas, o ar mes tam pajėgūs, parodys tik laikas.

Šiemet pretendentų laimėti lygą tikrai labai daug. Dvylika komandų yra panašaus pajėgumo, sunku kažką išskirti. Stabiliai rungtyniauja Radviliškio „KK Radviliškis-Juodeliai“ ir Joniškio „Deliaktesas“. Tai vienos stipresnių komandų. Tikiuosi ir mūsų komandą pamatyti Nacionalinės lygos finalo ketverte.

– Kaip galėtum apibūdinti save kaip žaidėją?

– Esu greitas, agresyvus žaidėjas, mėgstu kurti progas komandos draugams, kad galėtų niekieno netrukdomi išmesti metimą. Mėgstu ir pats atakas užbaigti tritaškiais metimais.

– Turi krepšininko idealą?

– Kalbant apie europiečius, tai būtų Milošas Teodosičius (serbų įžaidėjas, šiuo metu žaidžiantis Maskvos CSKA klube – red. past.).

– Didžiausia tavo, kaip krepšininko svajonė?

– Tobulėti bei pasiekti kuo aukštesnį žaidimo lygį.

Mantas Novikas | kkmazeikiai.lt

"O ką, vyrams labai sekasi? Visi neblizgame. Taip yra, nes geriausi lietuviai išvažiavę, turime jaunimą, kurį auginame", - sakė J. Štreimikytė-Virbickienė

Pergalės džiaugsmą moterų Eurolygos krepšinio turnyre Kauno „VIČI-Aisčių“ komanda šiemet patyrė vos kartą. Lietuvos čempionės 20 taškų skirtumu sutriuškino Dėro „UNI SEAT Gyor“ (Vengrija), tačiau pralaimėjo kitas septynerias A grupės rungtynes. Kaunietės su vengrėmis dalijasi 7-8 vietas grupėje.

Po pastarojo komandos pralaimėjimo Stambulo „Galatasaray“ komandai „VIČI-Aisčių“ vyriausiojo trenerio Manto Šerniaus asistentė, buvusi krepšininkė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė neskubėjo su žaidėjomis eiti į persirengimo kambarį.  

Viena geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkių kelias akimirkas tylėdama sėdėjo ant atsarginių žaidėjų suolelio.

„Ne pirmos tokios rungtynės, - liūdnai juokavo J. Štreimikytė-Virbickienė, paklausta ar pavyko užmigti po pralaimėjimo, - Žinoma, pavyko. Aišku, minčių buvo visokių, bet tai normali reakcija, tai darbo dalis. Po tokių rungtynių analizuoji, galvoji ir viskas.“

Kodėl „VIČI-Aistėms“ šis Eurolygos sezonas klostosi taip nesėkmingai?
Tai yra uždaras ratas. Tai daugiau psichologiniai dalykai. Mes ir taktiškai ir techniškai kiek galime susitvarkome, bet pralaimėjus vienerias rungtynes, pralaimėjus antras, pralaimėjus toms komandoms, prieš kurias buvo galima laimėti atsiranda nepasitikėjimas, spaudimas iš išorės, kiekviena pasidaro spaudimą iš vidaus. Tas spaudimas kelia įtampą, o jei ateini žaisti jausdama įtampą, tai abejoji savimi, abejodama priimi sprendimus, bet kuris sprendimas priimtas abejojant dažnai gali būti neteisingas. Taip atsiranda klaidos, kartais iš tokių situacijų, kur nereikia nei meistriškumo, nei labai didelio talento. Aukštą meistriškumą ar didelę patirtį turintys žmonės iš tokios krizės išeina anksčiau, bet mes turime žaidėjų, kurios pirmus ar antrus metus Eurolygoje. Joms sudėtingiau, nes po kiekvienų pralaimėtų rungtynių ateina vis didesnė įtampa, nusivylimas, nepasitikėjimas savimi. Aišku, tada ir treneriai nebūna patenkinti nei savimi, nei jomis. Uždaras ratas.

Vadinasi žaidėjos šiou metu yra psichologiškai palūžusios?
Joms sunku psichologiškai. Kaip aš sakau, šis žaidimas turi teikti malonumą tiek žaidžiant, tiek žiūrint. Tai yra žaidimas, kurį mes galbūt per daug sureikšminame.  Kai jis netenka malonumo, tampa sunkiu darbu. Dirbant sunkų darbą ir nejaučiant malonumo išeina nei šis, nei tas. Gal per daug lieka to kas buvo. Tų rungtynių, kurias pralaimėjome – nebesugrąžinsime. Tai praeitis, kurios pakeisti negali. Žinoma, reikia analizuoti klaidas, bet nereikia už jų užsikabinti. Reikia žiūrėti net ne į ateitį, bet į šiandieną. Šiandien kuriam rytojų.

Treneris Mantas Šernius po pralaimėtų rungtynių „Galatasaray“ komandai sakė, kad komanda pasiekė dugną, nuo kurio  arba atsispirs arba jame ir liks. Vis dėlto kitą savaitę laukia rungtynės su kitomis grupės lyderėmis Valensijos „Los Casares“ krepšininkėmis. Kaip nuteikti komandą esant tokiai situacijai?
Mes išbandėme daug dalykų. Manau, kad jų nereikia nuteikinėti, žaidėjos pačios žino rungtynių svarbą, savo atsakomybę ir profesionalumą. Pasikartosiu, bet tai turi būti darbas, kuris teikia malonumą tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Aš praėjau tą kelią, žinau, kad jei tai neteikia malonumo – bus labai sunku, nes yra didelis fizinis krūvis, pergalės, pralaimėjimai, daug dalykų dėl to turi aukoti, turi tuo gyventi. Tai yra gyvenimo būdas ir joms pačioms reikia tai suprasti.

Kaip manote ar vis dar realu prasibrauti į kitą atepą?
Rytojų kuriame šiandien. Ką pasidarysime šiandien, turėsime rytoj, ką padarysime rytoj – turėsime poryt ir taip mažais žingsneliais judėsime į priekį. Šiuo metu mums nereikia puoselėti didelių tikslų, reikia kiekvieną dieną po truputį tobulėti ir jokiu būdu savęs nespausti. Rezultatas būna toks, koks turi būti, kiek darbo įdedi, tiek ir gauni. Turime situaciją vertinti realiai, pagal tai, kokios komandos atvažiuoja ir ką mes turime. Meistriškumas per du mėnesius neatsiranda, tam reikia daug darbo ir laiko.

Europos taurės turnyre rungtyniaujančiai Klaipėdos „Lemminkainen“ taip pat nesiseka. Komanda dar nėra iškovojusi nė vienos pergalės. Kaip manote kokios kolegių nesėkmių priežastys?
Čia ta pati priežastis visoje Lietuvoje, ypač moterų krepšinyje. O ką vyrams labai sekasi? Visi neblizgame. Taip jau yra, nes geriausi lietuviai yra išvažiavę, turime jaunimą, kurį auginame. Gal jaunimui truputį per anksti.. Neturime pasirinkimo. Turime ką turime. Jei būtų didesnė konkurencija, didesnis pasirinkimas gal būtų kitaip.

Paminėjote vyrus. Kauno „Žalgiriui“ pavyko namie įveikti Malagos „Unicaja“ ir iškovoti antrąją pergalę. Gal reiktų ir iš moterų tikėtis tokio rezultato žaidžiant su ispanėmis?
Laukti galime daug ko. Reikia į viską žiūrėti ramiai ir paprastai. Tai yra žaidimas. Pralaimėjus rungtynes nepralaimėsi nei žemės, nei gyvybės ir nemirsi kaip kare. Gyvenimas tęsiasi nesvarbu išloši ar praloši. Jei ateini į rungtynes be streso viskas pavyksta laisvai. Laisvi judesiai, kitokie sprendimas.

Ar kai pati žaidėte taip pat ramiai reaguodavote į pergales ir pralaimėjimus?
Viskas ateina palaipsniui. JAV turėjau sezoną, kai pralošėme 11 rungtynių iš eilės. Ten rungtynės seka rungtynes, per savaitę po dvi – tris būna, nespėji analizuoti, praktiškai tik treniruojiesi ir žaidi, nebelieka laiko mintims. Tai arba susitvarkysi pati, arba su tavimi susitvarkys situacija. Psichologinius dalykus žmogus visada turi tvarkyti pats.

Lina Motužytė | Sportas.info

Mariupolio „Azovmaš“ krepšinio klubo treneris serbas Aco Petrovičius nelaiko akmens užantyje – jis nepyksta, kad praėjusį sezoną sėkmingai parengęs Kauno „Žalgirį“ LKL, VTB ir Eurolygos mačams, gruodį savininko buvo išspirtas iš komandos. „Tai V.Romanovo verslas – jis gali daryti kaip nori, tačiau atleidimo argumentai man pasirodė keisti“, - atvykęs į Vilnių teigė A.Petrovičius.

Gyvenimas yra keistesnis nei televizijos muilo serialas. Sėkmingai praėjusį sezoną su „Žalgirio“ ekipa daugelyje turnyrų kovojęs A.Petrovičius po keturių pergalių iš eilės suklupo VTB Jungtinės lygos turnyre Mariupolyje prieš „Azovmaš“ (63:75), o jau po dienos Kauno klubo savininkas Vladimiras Romanovas atleido serbą iš pareigų.

„Įdomiausia, kad visas naujienas apie atleidimą sužinojau ne iš pagrindinio žmogaus – V.Romanovo, o iš klubo direktoriaus“, - sakė A.Petrovičius.

Dabar į Lietuvą krepšinio specialistas atvyko su „Azovmaš“ klubu, kurio pastangos aikštėje išvertė serbą iš posto.

Žalgiriečių komandos vedlio kėdės A.Petrovičius neteko gruodžio 14-ąją, nors ekipos rezultatai, palyginti su šiuo sezonu, buvo fantastiški. Nuo rugpjūčio vidurio su „Žalgiriu“ dirbęs 52 metų A.Petrovičius buvo pasiekęs įspūdingų laimėjimų.

Iki jam pasitraukus Eurolygos A grupėje kauniečiai su 5 pergalėmis ir 3 pralaimėjimais buvo antri ir jau beveik turėjo kišenėje kelialapį į TOP 16 varžybas.

Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) A.Petrovičiaus treniruojami „Žalgirio“ krepšininkai laimėjo visas 9 žaistas rungtynes, o pagrindinį konkurentą Vilniaus „Lietuvos rytą“ sutriuškino 25 taškų skirtumu - 85:60.

VTB Jungtinėje lygoje „Žalgiris“ be pralaimėjimų žengė iki gruodžio 12-osios, kai Mariupolyje 63:75 neprilygo Rolando Jaručio treniruojamai „Azovmaš“ ekipai. Ši nesėkmė nutraukė keturių iš eilės kauniečių pergalių turnyre seriją.

- Atvykote su „Azovmaš“ žaisti Europos taurės mačo su „Lietuvos rytu“, tačiau greičiausiai teks atsakyti į ne vieną klausimą apie „Žalgirio“ klubą. Kaip vertinate praėjusio ir šio sezono kauniečių komandą? - lrytas.lt paklausė A.Petrovičiaus.

- Gaila, kad tokia komanda taip blogai žaidžia. Praėjusiais metais ji buvo kur kas silpnesnė sudėtimi, tačiau pajėgesnė vidumi. Galiu pareikšti atsakingai, kad su žaidėjais buvo puikūs darbiniai santykiai, atmosfera ekipoje buvo nepakartojama. Man labai patiko kovoti su tais vyrais – todėl mums viskas ir sekėsi, todėl ekipa žaidė idealiai.

- Ką dabar reikėtų daryti „Žalgiriui“, kad komanda atsigautų?

- Viena žinau – taip blogai žaisti komanda negali. Pateiksiu savo požiūrį į tai, kas įvyko. Aš su „Žalgiriu“ ir savo asistentais treniravomės nuo rugpjūčio. Kai mane atleido, komandoje liko tautiečiai asistentai, kurie tęsė mano pradėtą darbą.

Nors po manęs atėjo strategas Illias Zouros, komandos žaidimo braižas nepasikeitė. Tai reikia pripažinti. Tiesiog I.Zouros „plaukė“ ant jau esamo įdirbio, kuris buvo geras.

Dabar V.Romanovas daro eilinę klaidą – jis galvoja, kad tik pagrindinis treneris yra dėl visko kaltas, ir jį keičia. Jis galvoja, kad pakeitus strategą viskas atsistos į vietą ir bus gražu. Bet taip nėra – taip nėra ir nebus.

Komanda neturėjo jokio pasirengimo sezonui. Ir tai baisiausia. Ekipos žaidėjai gali stengtis, „verstis per galvą“, bet vargu ar kas pasikeis. Bent aš įsivaizduoju, kad sustyguoti komandą bus itin sunku.

- Ar pykstate ant V.Romanovo už jo keistą sprendimą jus atleisti?

- Aš darau viską sąžiningai, turiu savo strategiją, todėl esu ramus. Nepykstu ant V.Romanovo – jei jam taip atrodo geriau, tegul būna taip. Juk ne aš klubo prezidentas.

Tačiau tik nepritariu jo mintims, kad komanda žaidė blogai.

Įsivaizduojate, Eurolygoje laimime prieš galingus klubus, šalies čempionate pagrindinį varžovą „Lietuvos rytą“ daužome 25 taškų skirtumu. Ir kaip daužome – per visas rungtynes nepaėmiau nė vienos minutinės petraukėlės, aikštėje buvo net trečiasis penketas, kuris nieko nesugadino, o tau aiškina, kad komanda žaidžia blogai.

Kaip komanda gali žaisti blogai, jei ji laimi 25, 18, 16, 35 taškų skirtumu ir skina pergalę po pergalės. To aš taip ligi šiol ir nesuprantu.

Modestas Krukauskas | lrytas.lt

Mantė Kvederavičiūtė – viena iš penkių “VIČI-Aisčių” naujokių, komandoje rungtyniaujanti pirmąjį sezoną. Prienuose užaugusi gynėja baigė šio miesto “Žiburio” gimnaziją, kurioje mokėsi ir vienas žinomiausių Lietuvos poetų Justinas Marcinkevičius. Šiuo metu ji – Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto studentė.

Sportuoti mergina mėgo nuo vaikystės, nemažai prie to prisidėjo nuolat raginęs ir skatinęs Mantės tėtis. Tačiau krepšinis jos gyvenime atsirado tik septintoje klasėje. Dar po metų, įkalbėta krepšininkės Kristinos Kalesinskaitės, pradėjo lankyti Kauno krepšinio mokyklą. 180 cm ūgio mergina profesionalės karjerą pradėjo Kauno “Laisvės” komandoje, kurioje žaidė 3 sezonus. Šie metai gynėjai buvo labai sėkmingi: ji sulaukė kvietimo atstovauti ne tik stipriausiai LMKL komandai, bet taip pat pateko į Lietuvos nacionalinės moterų krepšinio rinktinės 12-uką.

 Mantė Kvederavičiūtė atsakė į vicibasket.lt ir komandos gerbėjų “Facebook” paskyroje užduotus klausimus.

Šiemet tau buvo puikūs metai: patekai į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, taip pat buvai pakviesta į “VIČI-Aistes”. Ar buvo netikėta? Ar laukei ir tikėjaisi?

Taip, buvo išties nuostabūs metai. Labai norėjau patekti tiek į Lietuvos moterų rinktinę, tiek į geriausią Lietuvos klubinę komandą. Buvo netikėta, tačiau kartu ir labai džiaugiausi.

Dauguma krepšininkų vaikinų nuo mažens nori žaisti NBA. O Tu ar norėtum išbandyti jėgas moterų WNBA?

WNBA nėra mano svajonė ar siekiamas tikslas, kuris vainikuotų mano kaip krepšininkės karjerą. Stengiuosi gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką turiu dabar. Tačiau jeigu vieną dieną nutiks taip, jog atsidursiu už Atlanto, dėl to nė kiek neliūdėsiu.

Ar turi krepšininką ar krepšininkę į kuriuos lygiuojies? Gal kokios nors kitos sporto šakos ar sportininkai patinka?

Nežinau, ar tai gerai, ar nelabai, tačiau neturiu sportininko – autoriteto. Kiekvienas tikras sportininkas, demonstruojantis valią, stiprybę ir charakterį, yra asmuo į kurį verta lygiuotis.

Jei loterijoje laimėtum milijoną, ka su juo darytum?

Jei loterijoje laimėčiau milijoną? Anksčiau būčiau sakiusi, kad padėčiau į banką, bet pastarojo laikotarpio situacija su bankais nenuteikia optimistiškai, tai tikriausiai tektų laikyti kojinėje.

Ko trūksta tau pačiai, kad būtum dar geresne krepšininke? Svarbiau Tavo asmeniniai rezultatai ar komandos sėkmė?

Man kaip sportininkei trūksta dar daug, tačiau svarbiausia yra tai, kad išmokčiau supykti. Norėčiau turėti daugiau sportinio pykčio. Šiuo metu, galvoju, kad esu per švelni su savo oponentėmis. Taip pat reikia sustiprėti fiziškai ir techniškai. Mūsų komandos stiprybė bei raktas į pergales yra komandinis žaidimas – to siekia treneriai, to norime ir mes. Manau, jeigu komandą lydės sėkmė, tai ir kiekvienos žaidėjos asmeniniai rezultatai bus geresni.

“VIČI-Aistės” tavo akimis – komandos lygis, treniruotės, atmosfera, merginos?

“VIČI-Aistės” yra gera komanda, kokybiškos treniruotės, jauki atmosfera. Tikrai džiaugiuosi, kad esu šioje komandoje. Merginos labai draugiškos, bendraujančios. Sutariu su visomis, nenoriu išskirti nei vienos. Jos yra puikios mano komandos draugės. Ačiū už tai, kad priėmė mane į šį draugišką komandinį ratą.

Ką veiki laisvu nuo krepšinio metu?

Iš tiesų, daug laisvo laiko neturiu. Treniruotės ir universitetas atima visą mano dieną, bet kai turiu laisvo laiko nuo šių dviejų “laiko okupantų”, susitinku su šeima bei draugais. Leidžiame laiką kino teatre arba tiesiog bendraujame. Taip pat mėgstu skaityti knygas. Laisvalaikiu – ne filosofines!

Kodėl pasirinkai krepšinį, o ne modelio karjerą? Jei ne krepšinis, tai…?

Nuo pat vaikystės mėgau sportą ir tai jau tapo mano gyvenimo dalimi. Sunku įsivaizduoti, ką veikčiau… jei ne krepšinis, tai gal koks nors kitas sportas?

Kas turėtų nutikti aikštelėje, kad pabučiuotum kurį nors sirgalių? :)

Net sunku įsivaizduoti, kas turėtų nutikti, kad aš tiesiog imčiau ir pabučiuočiau atsitiktinį komandos gerbėją. Manau, kad turėčiau būti labai, labai, labai susijaudinus ir laiminga. Bet šiaip manau, kad tai yra “mission impossible” (neįmanoma).

ViciBasket.lt

Namie, bet kartu ir ne namie. Taip antradienio vakarą per pirmąsias jos aikštėje vyksiančias Europos taurės rungtynes jausis Prienų „Rūdupio“ komanda. Prieniškiai žais savo aikštėje, bet nevisai namie – neseniai atidaryta Prienų kūno kultūros ir sporto centro salė neatitinka Europos taurės reikalavimų, todėl „Rūdupis“ svečius priims Kauno sporto halėje.

„Rūdupis“ ne pirma ir tikrai ne paskutinė komanda, kurią Europos turnyrus rengianti Eurolygos organizacija privertė tarptautinėms rungtynėms ieškoti laikinų namų. Lygiai toks pat likimas yra ištikęs ne tik kelias Europos taurės komandas, bet ir ne vieną Eurolygos ekipą.

Šį sezoną ieškoti laikinos prieglaudos teko šiuolaikinėje Eurolygoje debiutuojančiam Kantu „Bennet“ klubui. Kantu miesto arenoje nėra nė 4000 vietų, todėl „Bennet“ su iš užsienio atvykstančiais varžovais grumiasi Dezijuje, kurio arenoje telpa 5500 žiūrovų.

Dėl to, kad Italijos vicečempionų ekipa per tarptautinius mačus būna iškeldinama iš jos tikrųjų namų, sirgaliams neįveikiamų kliūčių nekyla. Nuo Kantu iki Dezijaus yra vos apie 20 kilometrų, o savo transporto priemonių neturinčius aistruolius „Bennet“ klubas į varžybas nemokamai veža dviem autobusais.

Kantu krepšininkams problemų irgi nekyla – jie Dezijaus arenoje šį sezoną laimėjo visas trejas rungtynes.

2005 metais pirmą kartą patekusi į Eurolygą namie žaisti negalėjo ir Bambergo komanda. Šiame Bavarijos mieste nauja arena buvo atidaryta visai neseniai – 2001-aisiais, tačiau joje iš pradžių buvo tik 4750 vietų.

Nors iki reikalaujamų penkių tūkstančių trūko visai nedaug, turnyro rengėjai nesutiko Bambergo klubui padaryti išimties ir jis pirmąjį Eurolygos sezoną žaidė Niurnberge.

Tuo tarpu miesto valdžia nedelsdama pradėjo 6 mln. eurų kainavusią dar visai naujos arenos rekonstrukciją. Per ją viena pastato siena buvo pastumta 20 metrų ir vietų skaičius arenoje padidintas iki 6800.

2007-2008 metų sezone savo miesto Eurolygos varžybomis negalėjo nudžiuginti tuometinis Prancūzijos čempionas Roano „Chorale“ klubas. Jis tarptautines rungtynes žaidė Klermon Ferane.

Dažniausiai laikinų namų tenka ieškti į Europos turnyrus patekusiems nedidelių miestų klubams. Tačiau kartais atsitinka priešingai – 2006 metų rudenį apie milijoną gyventojų turinčio Neapolio miesto krepšininkai per Eurolygos varžybas glaudėsi tuziną kartų mažesnėje Kazertoje.

Pernai tinkamos arenos Europos taurės turnyrui Kijeve nerado „Budivelnyk“ klubas. Ukrainos sostinė ruošėsi priimti pasaulio ledo ritulio pirmenybių pirmosios pakopos varžybas, todėl Kijevo sporto rūmai buvo uždaryti rekonstrukcijai ir „Budivelnyk“ namais tapo Dniepropetrovsko arena.

„Rūdupio“ likimo broliai yra Nimburko ČEZ ir Zgoželeco „Turow“ klubai. Jie dėl Europos taurės kovoja ne pirmą sezoną, bet nei Nimburkas (14 tūkst. gyventojų), nei Zgoželecas (32 tūkst. gyventojų) šio turnyro dvikovų dar niekada nematė.

ČEZ nuo pat debiuto visas tarptautines rungtynes žaidžia už pusšimčio kilometrų esančiuose Pardubicuose. Tuo tarpu „Turow“ yra tikas klajoklis. Šį rudenį Turovo klubas nusprendė rungtyniauti Zieliona Guroje, anksčiau svečius priimdavo Vroclave, o debiuto sezoną netgi buvo išsikraustęs į užsienį – „Turow“ namais tada tapo Čekijos miesto Libereco arena.

Zgoželeco gyventojams arčiausia buvo nusigauti iki Libereco, kuris yra vos už pusšimčio kilometrų. Tuo tarpu iki Vroclavo ar Zieliona Guros kelias tris ar keturis kartus ilgesnis.





Rolandas V.Eidvilas | lrytas.lt

Po širdies smūgio greitai atsigavęs ir Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu tapęs Arvydas Sabonis neslepia – naujos pareigos pakeitė įprastą jo kasdienybę.

A.Sabonis gruodžio 19-ąją švęs 47-ąjį savo gimtadienį. Bet šiais metais dar dvi dienos tikrai paliko ryškų ženklą legendinio krepšininko gyvenimo knygoje, rašo sportas.info.

Rugsėjo 27-ąją visus pribloškė žinia apie širdies smūgį, kirtusį Sabui, kai šis žaidė krepšinį su bičiuliais. 220 cm ūgio milžinas atlaikė šią negandą ir spalio 24 d. buvo išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu. Jis šiame poste pakeitė ilgametį savo trenerį Vladą Garastą.

Aktyviu krepšinio visuomenės veikėju A.Sabonis tapo dar anksčiau – jis ne vienus metus buvo Kauno „Žalgirio“ prezidentas, o kai Lietuva gavo teisę rengti 2011-ųjų Europos čempionatą, tapo jo ambasadoriumi.

Aiškiai matomi Lietuvos gyvenime šiemet buvo ir kiti A. Sabonio šeimos nariai, paprastai daugiau laiko leidžiantys Ispanijoje nei gimtinėje.

Krepšininko sūnus Tautvydas Sabonis su šalies devyniolikmečių rinktine tapo pasaulio jaunimo čempionu, Europos jaunimo olimpiniame festivalyje auksą su komandos draugais iškovojo Domantas Sabonis, per tradicinį šeimų turnyrą Klaipėdoje su broliais ir tėvu į aikštę įbėgo ir Žygimantas Sabonis.

Nesnaudė ir Sabonių moterys. LKF prezidento žmona Ingrida ir jų duktė Aušrinė prieš žiūrovų minią demonstravo dizainerio Juozo Statkevičiaus drabužių kolekciją.

Tiesa, atsisėdęs į LKF vadovo kėdę, legendinis krepšininkas buvo priverstas trauktis iš „Žalgirio“ prezidento posto. Bet laikraščiui „Sportas“ Sabas teigė, kad tai tikrai nesutrukdys jam sirgti už savo gimtąjį klubą.

- Kaip LKF prezidento pareigos pakeis jūsų gyvenimą? – „Sportas“ paklausė A. Sabonio.

- Kol kas viskas nauja, reikia anksčiau keltis, daug važinėti.

- Būsite priverstas daugiau laiko praleisti Lietuvoje?

- Kad ir taip nemažai laiko čia būnu. Bet kiek reikės, tiek būsiu.

- Kaip šeima reagavo į tokį jūsų sprendimą?

- Jei jau visa tai dariau, tai tikrai pasitariau, pats juk nesugalvojau ir nenulėkiau. Mes viską aptarėme, buvo aišku, kad taip bus, jei mane išrinks. Čia ne naujiena.

- Ar nebuvo kilusi mintis pasitraukti iš rinkimų po sveikatos problemų?

- Dėl tos vienos valandos? Aš absoliučiai gerai jaučiuosi. Taip, tą valandą buvo blogai, bet daugiau viskas.

- Negaila palikti Kauno „Žalgirio“ prezidento posto?

- Negaila, juk aš niekur toli neišeinu. Negi negalėsiu už „Žalgirį“ sirgti?

Laikraštis „Sportas“ pateikia ir daugiau A. Sabonio žodžių, pasakytu apie svarbiausius pastarojo meto įvykius savo ir krepšinio gyvenime.

Apie ligą. „Man dabar ir sakė – rūkyti negali, išgerti negali, krepšinio žaisti negali. Iš to, kas patinka, liko tik seksas. O daugiau viską reikia daryti atsargiai. Sakė, negaliu kilnoti sunkių daiktų, svarsčių turbūt. Sako, kad reikia pasisaugoti pusę metų.“

„Medikai sakė, kad širdis atsikuria gerai. Šiuo metu atsikūrė apie 60 procentų. Kaip man aiškino, minimaliai turi būti 55 procentai. Kitą dieną jau galėjau eiti namo. Savijauta buvo gera. Niekada nejaučiau širdies skausmų, viskas įvyko kaip iš giedro dangaus.“

„Pats pas medikus atėjau ne dėl to, kad man skaudėjo širdį. Atėjau pas gydytoją ir sakiau: suleisk man visokių kalių, vitaminų kokių nors. Mėnuo buvo sunkus. Ir į Ameriką skridau, laiko juostų pokyčiai. Vėliau Europos čempionatas, kai grįždavau vidurnakčiais, o vėl reikėdavo keltis. Draugų buvo atvažiavę, reikėjo pašvęsti. Viskas taip ir susidėjo. Jei nebūčiau sportavęs, gal nieko nebūtų, bet ir taip mėnesį buvau nesportavęs, labai norėjau, tad ir prisižaidžiau.“

„Dabar pritūpimus darau, rankas kilnoju, į baseiną nueinu. Reabilitacijos procesas vyksta. Klausau gydytojų, sako, kad viskas gerai, po pusės metų būsiu kaip buvęs.“

Apie LKF prezidento rinkimus. „Aišku, sutikau ne iš karto, nes pareigos atsakingos, krepšinis populiariausias sportas Lietuvoje, norėtųsi būnant čia suvienyti ir federaciją, ir buvusius žaidėjus.“

„Norėčiau visiems padėkoti už pasitikėjimą. Šios pareigos nėra eilinės. Būti krepšinio federacijos prezidentu Lietuvoje – didelė garbė. Džiaugiuosi, kad galėsiu prisidėti prie Lietuvos krepšinio plėtros.“

„Visi supranta, kokią svarbą turi krepšinis. Jis ugdo patriotizmą, vienija visą tautą. Man bus malonu, jeigu savo darbo patirtimi ir noru galėsiu prisidėti prie krepšinio plėtros, sporto paramos, privataus rėmimo ir išlaikyti kitus veiksmus stabilius. Svarbu skirti didesnį dėmesį moterų krepšiniui. Reikėtų motyvuoti geriausius jaunimo trenerius likti dirbti Lietuvoje. Svarbu sukurti tradicijas, kurios padėtų nepamiršti nusipelniusiųjų. Vienybė svarbi krepšinio federacijai, kad numalšinę asmenines ambicijas dirbtume kartu dėl gero krepšinio. Tikiuosi, kad ši frazė netaps rinkiminė ir viskas bus gerai.“

„Šeima bus ten, kur yra. Reikia vaikams baigti mokslus. O aš, kaip anksčiau skraidžiau, taip ir toliau skraidysiu. Dėl to nieko neatsitiks.“

Apie atrankos į olimpines žaidynes turnyrą. „Manau, reikia pratęsti dar nebaigtą kelią iki olimpiados. Atrodo, kad padedant verslininkams, Olimpiniam komitetui, savivaldybėms, bus galima surinkti tą sumą, kad turėtume užnugarį ir pakovotume dėl tos teisės. Iki šiol atrodė, kad būsime vieni, bet paskutinę akimirką atsirado daugiau kandidatų.“

„Mokėti 10 mln. – per daug ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Neverta tiek mokėti už 4–5 rungtynes, bet ką padarysi, tokia FIBA nuostata.“

„Be Lietuvos krepšinio olimpiada būtų ne tokia, negalima laužyti nuo nepriklausomybės atkūrimo nusistovėjusių tradicijų.“

lrytas.lt ir Sportas.info

Denzelis Bowlesas – talentingas 22 metų 208 cm ūgio puolėjas, savo profesionalią karjerą pradėjęs tik šiais metais. Jaunasis amerikietis šiuo metu vilki Šiaulių „Šiaulių“ ekipos marškinėlius ir jau yra pripažintas BBL lygos mėnesio žaidėju.

Pateikiame Baltijos krepšinio lygos portalo (BBL.net) interviu su šiuo krepšininku.

- Denzeli, sveikinimai tapus BBL lygos mėnesio žaidėju. Ar tikėjotės šio apdovanojimo?

- Ačiū. Tai man buvo labai netikėta, tačiau išties svarbu. Tiesą pasakius, net nežinojau, jog BBL iš vis turi tokį apdovanojimą.

- Ar esate patenkintas savo žaidimu?

- Taip, esu. Atsižvelgiant į tai, jog profesionaliame krepšinyje rungtyniauju vos pirmus metus, rezultatai mane tenkina, tačiau stengiuosi neužmigti ant laurų bei tobulėti kartu su kiekviena diena.

- Kaip sekėsi prisitaikyti prie Šiaulių ekipos žaidimo stiliaus?

- Nebuvo taip sunku, kaip tikėjausi. Perprasti puolimo strategiją buvo lengva, gynyboje – kiek sunkiau, tačiau mokausi ir stengiuosi viską atlikti kuo geriau.

- Na, o kaip sekasi prisitaikyti prie Lietuvos kultūros?

- Be abejo, prisitaikyti nėra labai lengva. Sunkiausia yra kalba - anglų kalbą lietuviai moka silpnai, lygiai kaip ir aš lietuvių. Komandoje yra dar du mano tautiečiai, džiaugiuosi tuo, ypač Rashaunu Broadusu – jis Lietuvoje gyvena jau kelerius metus, tad padeda man.

- Sakoma, jog lietuviai yra tiesiog pamišę dėl krepšinio. Ar teko tai pastebėti?

- Manau, jog Lietuvoje meilė krepšiniui panaši kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai labiausiai atsispindėjo Europos krepšinio čempionato metu - šalies rinktinė sulaukė ypatingai didelio gerbėjų dėmesio.

- Sezonas prasidėjo ganėtinai sunkiai, ekipa neteko galimybės rungtyniauti VTB Vieningoje lygoje. Ar tai nuliūdino komandą?

- Nelabai, nes turime galimybę žaisti tiek Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) tiek Baltijos krepšinio lygoje (BBL). Taip pat, jaučiu, jog ši nesėkmė dar labiau sustiprino ekipą. Galbūt, jei Camas Longas nebūtų patyręs traumos, dabar viskas būtų kitaip, tačiau yra kaip yra.

- Dalį savo karjeros Jums teko praleisti Jameso Madisono Universitete. Kaip vertinate ten įgyta patirtį?

- Žinoma, tai neįkainojama patirtis, padėjusi tobulėti. Būtent ten gavau šansą parodyti savo talentą ir pakelti savo žaidimo kartelę į aukštesnį lygį.

- Karjerą Europoje – tai visada buvo Jūsų planuose ar tai padaryti paskatino NBA sukaustęs lokautas?

- Rungtyniavimas senąjame žemyne buvo planas B. Savo profesionalią karjerą pradėti norėjau būtent NBA, tačiau šiuo metu viskas susiklostė kitaip ir aš nuoširdžiai mėgaujuosi buvimu Europoje.

BasketZone.lt

Laikraštis „Sportas“: Arvydo Sabonio bendražygiai neabejoja, kad šis žmogus – tinkamiausias užimti Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovo postą.

Šarūnas Marčiulionis: „Toks buvo Arvydo vidinis apsisprendimas. Manau, kad tai buvo ne vienų metų klausimas ir jam ši krepšinio veikėjo veikla bus įdomi. Apsisprendimas priklausė ir nuo gyvenamosios vietos, užimtumo, šeimyninių aplinkybių, čia rankos turės darbo.

Manau, jis tikrai žino, kad ši vieta gana sudėtinga, reprezentacinė ir bus tam pasirengęs. Imdamasis šių pareigų, jis analizavo situaciją ir tikrai žinos, ką daryti.“

Sergejus Jovaiša: „Po jo ligos buvo mažų abejonių, kad gali pasitraukti, bet tikrai tikėjau, kad Arvydas pajėgus užimti šias pareigas. Jis visais laikais buvo lyderis, kovotojas ir labai gabus žmogus visose srityse. Plačiai žiūrėdamas į pasaulį jis supras, ką daro, ir tai darys tinkamai.

Darbas visada pradedamas nuo pažinties su darbine aplinka. Man nežinoma, kokie buvo federacijos planai, tačiau, visų pirma, ko gero, reikia tikėtis tęstinumo, o naujų iššūkių visada atsiranda. Manau, jie bus priimami tinkamai, jis tikrai turi vidinės energijos viską puikiai atlikti.

Ar Arvydas tinkamiausias kandidatas, būtų galima svarstyti, jei būtų buvę daugiau norinčiųjų. Kadangi konkurencijos nebuvo, tai daug pasako. Vadinasi, kiti nepasitikėjo savo jėgomis matydami tokį stiprų kandidatą ir tyliai pasitraukė.“

Modestas Paulauskas: „Manau, šis jo žingsnis – labai teisingas. Užtenka būti užkulisiuose, su jo autoritetu reikia būti aktyviam, o ne pasyviam. Aišku, Vladas Garastas puikiai atliko savo pareigas ir mums reikėjo, kad šioje pozicijoje būtų labai stiprus žmogus. Arvydas šiuo metu – stipriausia Lietuvos krepšinio jėga.

Jis turi visas reikiamas savybes šiam postui užimti. Kelerius metus man teko su juo bendradarbiauti, kai aš buvau SSRS jaunimo rinktinės iki 19 m. treneris, o jis – žaidėjas. Tuo metu laimėjome Europos čempionatą Graikijoje, laimėjome SSRS jaunimo žaidynes Minske, puikiai atsimenu jo puikias kovotojo savybes. Visi krepšinio sirgaliai puikiai žino, kad jis niekada nepasiduos, nedejuos, kad pavargo, bet degs noru laimėti, kovos, bėgs, nenurims.

Šios savybės – pačios geriausios ir einant prezidento pareigas. Visus kadencinius metus jis bus ne tik vadovas, bet ir ambasadorius ir, manau, kad mums vienos jo kadencijos neužteks, prašysime, kad būtų, kol sveikata leis. Svarbiausia jam palinkėti sveikatos.

Dabar Lietuvos lygos dirba neblogai, bet negalima ties tuo sustoti, reikia eiti į priekį, stengtis, kad Lietuvos komandose turėtume kuo mažiau legionierių, kad žaistų vien lietuviai. Gerų žaidėjų mums užtenka, svarbiausia juos išlaikyti, kad jaunimas neišvažinėtų į užsienį, o žaistų čia.“

Algirdas Brazys: „Labai teigiamai vertinu šį žingsnį. Tai ne tik figūra tiesiogine to žodžio prasme, bet ir figūra krepšinio pasaulyje, žmogus, kurį seniai reikėjo rinkti krepšinio federacijos prezidentu.

Federacijoje jis turės labai gerų padėjėjų, ten kolektyvas susidirbęs, jiems reikėjo tik gero vėliavnešio, neabejoju, kad Sabas tas pareigas atliks puikiai. Manau, kad Sabas būdamas Europos čempionato ambasadorius savo akimis matė, ko ten trūksta, ir tikrai kolektyvą sustiprins.“

Valdemaras Chomičius: „Labai džiaugiuosi, kad Arvydas tapo prezidentu, nes jis – puiki asmenybė, suprantanti, mylinti krepšinį ir jam atidavusi visą gyvenimą. Manau, kad būtent tokie žmonės ir turi būti federacijų prezidentai, ne funkcionieriai, bet tie, kurie yra tam darbui atsidavę ir supranta, ką tai reiškia. Jis turi charakterį – su juo buvo sunku konkuruoti tiek aikštėje, tiek gyvenime.

Pradėjus naują darbą, pradžia visada būna sunki, kol supranti, kol įsivažiuoji, kol sustatai viską į savo vietas, bet, manau, kad žmogus, kuris tiek gyvenime pasiekė, labai greitai adaptuosis.

Nuo ko jam reikėtų pradėti? Manau, Lietuvos krepšinyje viskas vyksta gana gerai, gal daugiau dėmesio reikėtų skirti bendram lygiui, o ne koncentruotis į ką nors viena. Kad tiek šiuo metu labai progresuojančių mūsų vaikų, tiek gerai Lietuvai atstovaujančių suaugusiųjų grandys būtų taip suderintos, kad viena kitą papildytų.“

Rimas Kurtinaitis: „Labai džiaugiuosi, kad jis grįžo į krepšinio visuomenę, kad dabar ne iš šalies viską stebės, bet bus toje barikadų pusėje, kurioje reikia ką nors daryti.

Pirmiausia jam reikia geros komandos, kuri atlieka daug darbų. Iš savo, kaip Kūno kultūros ir sporto departamento vadovo, kaip vyriausiojo trenerio, patirties žinau, kad greta stovinti komanda turi būti patikima, gera, kad nebūtų intrigų. Dabar tai svarbiausias momentas. Jis – ne tik Kauno, Lietuvos, bet ir viso pasaulio krepšinio vėliava, o kai tokie žmonės užima tokius postus automatiškai pati federacija tampa svarbi ne tik šalies, bet ir pasaulio mastu. Jei federacijoje dirba žmonės, negalintys kalbėti angliškai arba kurių niekas nežino, tai iš jų naudos yra tik vietos problemas sprendžiant. Žinoma, jos svarbios, bet, manau, kad Lietuva bent jau krepšiniu pasaulyje garsi tiek pat, kiek didžiosios valstybės – Rusija, JAV.

Manau, pirmiausia jam reikia susirinkti komandą. Mes kalbėjomės su Arvydu, jis nori permainų, nori vienyti visus tuos, kurie žaidėme kartu, kurie kūrėme krepšinį. Dabar visi išsiblaškę. Kai Arvydas apsisprendė dalyvauti rinkimuose, vasarą buvome susitikę, tai vienas jo tikslų buvo suvienyti tuos krepšinio protus ir kurti kartu, nes kartu galima nuveikti daugiau.“

Lina Motužytė | Sportas.info

Šią vasarą Vilniaus „Lietuvos ryto“ gretas papildęs Vilmantas Dilys, nesenai buvo priverstas apsilankyti pas chirurgus. Puolėjui iš Utenos buvo atlikta čiurnos operacija. Po jos puolėjas jaučiasi gerai ir tikisi kuo greičiau išbėgti į aikštelę bei padėti ekipai siekti užsibrėžtų tikslų.

- Vilmantai, kaip jaučiatės po čiurnos operacijos?, - „BasketZone.lt“ pasiteiravo krepšininko.

- Jaučiuosi gerai. Čiurna gyja, netrukus bus ištraukti siūlai ir prasidės reabilitacijos procesas, kuris turėtų užtrukti 2-3 savaites.

- Turite daugiau laisvo laiko. Kuo užsiimate?

- Iš tiesų, laisvo laiko turiu daugiau. Jį leidžiu su drauge, bičiuliais, taip pat einu į treniruoklių salę, žiūriu filmus.

- Po kiek laiko žadate būti pasirengęs pilna jėga išbėgti į aikštelę?

- Žinoma, norėčiau kuo greičiau, pasiilgau treniruočių, rungtynių, tačiau, pasak medikų, pilnai pasirengęs turėčiau būti po 3 savaičių.

- Esate naujokas „Lietuvos ryto“ ekipoje. Kaip sekasi prisitaikyti prie komandos bei Aleksandro Džikičiaus diktuojamos žaidimo filosofijos?

- Sekasi ganėtinai gerai. Trenerio filosofija nėra labai sudėtinga – jis reikalauja kietos gynybos bei kokybės išpildant derinius.

- Nors sužaistose LKL rungtynėse buvote gana rezultatyvus, treneris dažnai Jus palikdavo ant atsarginių žaidėjų suolelio. Ar tam, kad visiškai atsiskleistumėte, trūksta daugiau aikštėje praleidžiamų minučių?

- Žinoma, aikštelėje norisi būti kuo ilgiau, tačiau viskas priklauso nuo trenerio. Nesvarbu kiek laiko gauni – visada stengiesi jį išnaudoti kuo geriau.

- Kokie tikslai šį sezoną keliami „Lietuvos ryto“ komandai?

- Svarbiausias komandos tikslas - laimėti kuo daugiau turnyrų, kuriuose rungtyniaujame.

- Ar rungtyniaudamas Vilniaus klube sulaukėte didesnio gerbėjų dėmesio?

- Ne, nesulaukiau.

- Kaip įvertintumėte „Lietuvos ryto“ sezono pradžią. Ar klubas jau pasiekė geriausią savo sportinė formą?

- Sezono pradžia tikrai nebloga. Be abejo, gaila, jog nepavyko patekti į Eurolygą, tačiau kituose turnyruose žaidžiame tikrai neblogai ir manau, jog bėgant laikui tapsime dar pajėgesne komanda.

- Metus laiko teko gyventi Austrijoje ir vilkėti Traiskircheno „Lions“ marškinėlius. Kaip vertinate svetur įgytą patirtį?

- Žinoma, bet kokia patirtis yra gera, tačiau tų metų prisiminti nenorėčiau – ten patirta trauma kamuoja iki dabar.

- Galite palyginti, kur žaisti maloniau, užsienyje ar vis tik Lietuvoje?

- Visada maloniau rungtyniauti yra Lietuvoje. Čia savi sirgaliai, artimieji, draugai, namai – viskas šalia. Užsienyje to labai trūksta.

- Atskleiskite, kokių tikslų ir svajonių turite krepšinio aikštelėje?

- Svarbiausias tikslas – praleisti aikštelėje kuo daugiau laiko ir padėti savo komandai siekti pergalių.

Gabrielė Miknevičiūtė | BasketZone.lt