R.Vaišvila: "Žaisti rinktinėje su tokiais krepšininkais kaip Marčiulionis, Sabonis, manau, buvo kiekvieno žaidėjo svajonė"

Atlantos olimpinių žaidynių prizininkas 40-metis 194 cm ūgio Rytis Vaišvila 2011-2012 metų krepšinio sezoną pašventė mėgėjų lygai. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą bei pasitraukęs iš trenerio posto R. Vaišvila nusprendė dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygos Mero taurėje.

„Reluvos“ komandoje rungtyniaujantis žaidėjas per aikštelėje vidutiniškai praleistas 38 min. pelno po 8,8 taško, atkovoja po 5 atšokusius kamuolius bei atlieka po 5 rezultatyvius perdavimus.

- Ar prisimenate savo karjeros pradžią? Kokia ji buvo?

- Lietuvoje krepšinį žaidžia visi. Man šis žaidimas taip pat patiko. Sportavo brolis ir jis mane kartu veždavosi į salę. Tokia ir buvo pradžia - pradėjau lankyti sporto mokyklą, vėliau žaidžiau vyrų komandoje.  Kai man buvo, berods, 16-a metų, teko kelias rungtynes sužaisti ir „Neptūno“ ekipoje. O po kažkiek laiko išvažiavau į Kauną, į „Žalgirio“ dublerių komandą. Taip mano karjera ir vystėsi.

- Per savo krepšininko karjerą pakeitėte 8 klubus. Kuris sezonas jums įsiminė labiausiai?

- Sezonas „Atleto“ komandoje, kuomet Lietuvos krepšinio lygos (LKL) didžiame finale pirmavome prieš „Žalgirį“ 2:0. Deja, seriją pralaimėjome rezultatu 3:2. Tai yra vienas iš skaudžiausių mano prisiminimų.

O gražiausias, žinoma, su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine 1996 metais Atlantos Olimpinėse žaidynėse iškovoti bronzos medaliai. Taip pat sezonai Permės „Ural-Great“ klube, kuomet triumfavome Rusijos čempionate bei Šiaurės lygoje (NEBL).

- Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine iškovoti bronzos medaliai jums yra reikšmingiausias apdovanojimas?

- Žinoma. Žaisti rinktinėje su tokiais krepšininkais kaip Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Sabonis, manau, buvo kiekvieno žaidėjo svajonė. Man teko ne tik pažaisti -  dar ir iškovojome medalius.

- Kuri duona lengvesnė – legionieriaus ar namuose rungtyniaujančio krepšininko?

- Žinoma, savo šalyje žaisti yra geriau. Ne veltui sakoma, kad visur gerai, tačiau namuose geriausia. Taip pat ir krepšinyje.

- Kokie prisiminimai išliko iš pirmoje sezono užsienyje, Helsinkio „Teamware Topo“ ekipoje?

- Sunkiausia buvo kalbos barjeras. Teko greitai pramokti kalbą. Iš pradžių, žinoma, viskas prasidėjo nuo krepšinio terminų, o vėliau pradėjau mokytis papildomai. Vėliau Helsinkyje viskas klostėsi neblogai, tačiau čia patyriau pirmąją rimtą traumą – plyšo kryžminiai raiščiai. Iš rikiuotės buvau iškritęs septyniems mėnesiams.

- Rungtyniavote 5 užsienio ir 3 Lietuvos klubuose. Mūsų šalyje buvo per didelė konkurencija?

- Ne, konkurencijos nebuvo. Jeigu kažkuris klubas tau pasiūlo geresnį kontraktą, tu ten ir važiuoji. Tai vienintelė priežastis.

- Kaip kilo mintis išbandyti save trenerio amplua?

- Norėjau dirbti su krepšiniu susijusį darbą. Kažkiek šią sporto šaką išmaniau, kadangi per tiek metų įgavau patirties. Teko treniruotis pas gerus trenerius, pavyzdžiui, Vladą Garastą, Aleksandrą Belovą, Joną Kazlauską. Iš tokių trenerių pasisėmiau patirties ir bandžiau ją įdiegti savo auklėtiniams.

- Kuris vaidmuo jums priimtinesnis?

- Žaidėjo. Paklauskite bet kurio trenerio, kuris prieš tai žaidė – jis atsakys tą patį. Kai rungtyniauji, tu gali kažką padaryti. O būti treneriu sunku. Atrodo, visi žaidėjai žino derinius, per treniruotes viskas atidirbta, tačiau ateina rungtynės ir kažkas nesigauna. Be abejo, ima ir pyktis, ir bemiegės naktys ateina. Galvoji, kas negerai, ką reikia pakeisti. Krepšininkui viskas kitaip. Pažaidi, nusiprausi ir išvažiuoji namo. O treneris turi sukti galvą.

- Kuris trenerio karjeros sezonas jums įsiminė labiausiai?

- 2008-2009 m. sezonas Klaipėdos „Neptūne“, kuomet mažajame finale pralaimėjome seriją „Šiauliams“ rezultatu 2:3. Dvejuose mačuose pralaimėjimus patyrėme po pratęsimo. Turėdami kamuolį paskutinę ataką nesugebėjome laimėti rungtynių.

Visi liko patenkinti ir sakė, jog rezultatai geri. Kalbėjo, jog man pavyko atvesti „Neptūną“ tarp keturių stipriausių Lietuvos komandų. Tačiau skirtumas tarp trečios ir ketvirtos vietų yra. Trenerio darbas kainuoja labai daug nervų.

- Kokia veikla užsiimate dabar?

- Jokia (juokiasi, - aut. past.).

- Ką Rytis Vaišvila veikia laisvalaikiu?

- Žvejoja. O daugiau ką? Einu žaisti krepšinį, sportuoju.

- Kodėl nusprendėte dalyvauti Klaipėdos Švyturio krepšinio mėgėjų lygoje?

- Tai ir yra laisvalaikis. Ateini žaisti savo mėgstamą sportą šaką. Juk nesėdėsi namuose prie televizoriaus. Ateini, pasportuoji, pabendrauji su žmonėmis.

- Kokie pirmieji įspūdžiai?

- Įspūdžiai puikūs. Tik, manau, mes galėjome pasirinkti tą kitą, mėgėjų lygą, o ne mero taurę (juokiasi, - aut. past.). Visos komandos gana jaunos, o mes, pagal amžių, esame vyriausi. Truputėlį sunku bėgioti paskui jaunimą, tačiau ką padarysi.

Gerai, kad yra tokia lyga, mėgėjų ir mero taurės. Iš viso žaidžia 34 komandos - daug jaunimo, kaip sakant, nesivalkioja gatvėmis, o eina į sales, žaidžia krepšinį. Tai -  pagirtinas dalykas. Kiek žmonių sportuoja - tai yra fantastiška.

- Ko palinkėtumėte lygai?

- Linkiu kuo ilgiau gyvuoti ir kad kiekvieną sezoną prisijungtų vis daugiau komandų. Organizacija puiki, tik ateik ir žaisk. Daugiau nieko nereikia. 

Jurgita Grigalaitytė | BasketZone.lt