Prieš 20 metų: „Alitos“ bronza, šampanas rūbinėje ir policijos palyda

Lietuva 22 Geg 24

Zenonas Šilinskas nuotr.

Nuo pirmojo bronzinio Alytaus „Alitos“ skrydžio praėjo lygiai 20 metų. Pirmąją Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzą Pietų Lietuvos sostinės klubas 2002 m. gegužę iškovojo Šiaulių „Tauro“ sporto salėje, penktosiose mažojo finalo serijos rungtynėse Rimanto Endrijaičio auklėtiniai varžovus įveikė 75:64.

„Alitos“ laikus menantys krepšinio entuziastai, jubiliejinės bronzinės sukakties proga, nutarė susisiekti su ryškų pėdsaką klubo istorijoje palikusiais krepšininkais, treneriais ir iš šių dienų perspektyvų prisiminti šlovingiausius Alytaus krepšinio laikus.

Pirmoje dalyje – klubo susikūrimo aplinkybės, laipsniškas augimas ir įdirbį vainikavusi 2001–2002 m. bronza.

Į į LKL pusfinalį – penktuoju mėginimu

Klubo ištakos siekia 1995-uosius, kuomet Vytautas Sadauskas Vilniuje įkūrė „Savy“ klubą, kuris, vykdant LKL geografinę plėtrą, netrukus buvo perkeltas į Alytų.

Klubo direktoriumi tapo Vytautas Junevičius, garbės prezidento pareigas užėmė Vladas Garastas, kuris 1996–1998 m. dirbo komandos vyriausiuoju treneriu. Pirmuoju klubo treneriu tapo Vytautas Poteliūnas, klubo vadyba rūpinosi Linas Jakštonis ir Antanas Sakavickas.

Pirmąjį 1995–1996 m. sezoną LKL čempionate „Savy“ užėmė 9 vietą ir nepateko į atkrintąmasias varžybas. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kuomet klubas nepateko tarp 8 geriausių šalies komandų. Jau po metų, 1997-aisiais, „Alita-Savy“ reguliariajame sezone užėmė 6 vietą, o 1999 m. po LKL 4 ratų „Alita“ rikiavosi net 3 turnyrinės lentelės pozicijoje, į priekį praleisdama tik būsimą Eurolygos čempioną Kauno „Žalgirį“ ir augantį Vilniaus „Lietuvos rytą“. Vis tik tuomet ketvirtfinalio serijoje netikėtai buvo nusileista Vilniaus „Sakalams“. Jie, kaip paaiškėjo vėliau, iškovojo pirmąją ir vienintelę bronzą klubo istorijoje.

Pirmąjį kartą į didįjį ketvertą prasimušę dzūkai pusfinalio seriją būsimam čempionui „Žalgiriui“ pralaimėjo 0:2, o bronzinę seriją „Šiauliams“ – 1:3.

Dviratis ant parketo ir ambicija laimėti

2001–2002 m. sezone „Alitos“ garbę gynė 5 alytiškiai – Saulius Kazevičius, Nerijus Varnelis, Mindaugas Jaruševičius, Tomas Ivanauskas ir Marius Pociukonis.

Komandai dar daugiau jėgos pridėjo tokie žaidėjai kaip Kšištofas Lavrinovičius, Virginijus Sirvydis, Gintaras Kadžiulis, Donatas Sabaliauskas, Povilas Čukinas.

Sezoną kaip vyriausiasis treneris pradėjo Sigitas Krukis, kuris 2000–2001 m. sezone pirmą kartą „Alitą“ atvedė tarp 4 geriausių LKL klubų. Vis tik po nesėkmingo naujo sezono starto prie komandos vairo stojo Rimantas Endrijaitis.

Reguliariajame sezone „Alita“ užėmė 4 vietą, ketvirtfinalio serijoje 2:0 įveikė Mažeikių „Naftą“, o pusfinalyje 0:2 pralaimėjo Vilniaus „Rytui“. Įdomu tai, kad mažajame finale pirmuosius 4 serijos mačus laimėjo namuose žaidusios komandos, o „Alita“ Antano Sireikos auklėtinius bronzinėje serijoje vijosi net dukart 0:1 ir 1:2.

Lemiamose, penktosiose, serijos rungtynėse Šiauliuose „Alitos“ puolimas laikėsi ant keturių banginių – S. Kazevičiaus (17 taškų), K. Lavrinovičiaus (15), V. Sirvydžio (14) ir G. Kadžiulio (11). Jie pelnė 57 iš visų 75 komandos taškų.

Pateikiame trenerių R. Endrijaičio, S. Krukio, komandos kapitono S. Kazevičiaus, krepšininkų K. Lavrinovičiaus ir M. Pociukonio prisiminimus apie klubo ištakas ir 2001–2002 m. LKL sezoną.

Kaip prisijungėte prie „Alitos“ klubo?

S. Kazevičius: „Baigus mokyklą Alytuje, teko metams išvažiuoti į Šilutę. Tuomet vyko antrasis LKL sezonas. Jau po metų teko malonumas vėl sugrįžti, nes aukščiausio lygio krepšinį į Alytų atvežė Vytautas Sadauskas. Tuo metu klubas vadinosi „Savy“, pirmuoju klubo treneriu tapo Vytautas Poteliūnas. Gyvendavome ir treniravomės Vilniuje, o žaidėme Alytuje. Vėliau klubas tapo „Alita-Savy“, o galiausiai – „Alita“. Taip ir prasidėjo mūsų istorija.“

R. Endrijaitis: „Pamenu, 2001 m. pavasarį Alytuje stebėjau finalines rungtynes dėl bronzos, kurias laimėjo „Šiauliai“. Direktorius Adomas Klimavičius po Sporto rūmus važinėjo su dviračiu ir ragavo šampaną. Jau tada mane apėmė toks sveikas sportinis pyktis. 2001–2002 m. dirbau Jono Kazlausko asistentu „Lietuvos ryte“. Į Vilnių atvyko „Alitos“ direktorius Vytautas Junevičius, kuris kreipėsi į mane ir į J. Kazlauską. Pamenu, jis pasakė: „Jūs du tokie rimti žmonės, o dirbat vienoj vietoj. Gal galėtumėt dirbti po vieną? Mes labai stengiamės su Alytumi, turime rimtų žaidėjų, bet vis nepavyksta pasiekti kažko rimtesnio.“ J. Kazlauskas leido mums kalbėtis toliau, o pabendravus su gerb. V. Junevičiumi man pasidarė įdomu.“

Kokie prisiminimai iškyla galvojat apie 2001–2002 bronzinį sezoną?

R. Endrijaitis: „Susidarė įdomi grupė žaidėjų, o man, kaip treneriui, pavyko į komandą įnešti tam tikrų dalykų. Alytaus sporto rūmai visada būdavo pilni žiūrovų, vyravo labai gera aura. Daugelis žmonių man buvo tapę labai artimi. Žiūrovai mėgo pakalbėti, pabendrauti. Alytus man paliko labai didžiulį ir malonų įspūdį. Alytus mano gyvenimo istorijoje yra šiltas ir įdomus prisiminimas.“

K. Lavrinovičius: „Prisiminimai – patys geriausi. Buvo labai geras kolektyvas, labai geras žiūrovų palaikymas. Ir žaisdavome gerai, ir švęsdavome gerai (šypsosi). Labai smagu, kad prisidėjome prie šio istorinio pasiekimo. Šitas medalis tapo pirmuoju rimtu karjeros laimėjimu ir atspirties tašku.

Su broliu Alytujesutikome labai daug gerų žmonių, patys tapome geresni. Klubas turėjo aukščiausio lygio vadovybę.“

Koks buvo trenerio R. Endrijaičio žaidimo braižas?

S. Kazevičius: „Treneris puolime mums duodavo laisvės. Pagrindiniai akcentai buvo greitis ir žaidimas „1 prieš 1“. Treneris mėgdavo taikyti mažą 7–8 žaidėjų rotaciją. Jeigu žaidėjui tą dieną sekasi, jis ir žais daug. Šis žmogus atėjo ir padarė, ko anksčiau Alytuje niekam nebuvo pavykę padaryti.“

Ypatingas pasitikėjimas savimi ir kitais

Kokios nuotaikos vyravo komandoje prieš penktąsias serijos rungtynes Šiauliuose?

R. Endrijaitis: „Važiuojant į Šiaulius tikrai negalvojome, kaip ten bus sunku. Kaip žmogus, treneris ir buvęs žaidėjas ar nepripažinau jokių autoritetų. Žaidžiant „Statyboje“ teko gintis prieš didžiausios to meto žvaigždes ir neturėjau jokių „išmislų“ ar „fantazijų“. Pamenu, būdamas 20-ies Kaune „Žalgiriui“ įmečiau 20 taškų. Nei pažinojau aš tų žalgiriečių, nei jų bijojau. Gerbiu žmogų, jo darbą, visada elgiuosi padoriai. Jau kaip treneriui su „Statyba“ teko laimėti prieš CSKA, kai rungtynes stebėjo 10 tūkstančių žiūrovų. Jeigu ateisi išsigandęs ir bijosi garsių vardų, nieko nebus.“

S. Kazevičius: „Nors Šiauliuose žaisti būdavo sunkiausia, mes važiavome laimėti. Buvo labai didelis pasitikėjimas savimi ir komandos draugais. Jautėme, kad galime ir turime laimėti. Pradžioje pralaiminėjome gal 11 taškų, o prieš 4 kėlinį jau patys turėjome maždaug 10 taškų rezervą. Likus minutei viskas buvo kaip ir aišku, bet treneris R. Endrijaitis paėmė minutės pertraukėlė. Tai buvo tarsi atsakas į Šiaulių sirgalių elgesį. Tada žiūrovai Šiauliuose būdavo prie pat žaidėjų – visų rungtynių metu teko išklausyti įvairiausių dalykų.“

K. Lavrinovičius: „Šiauliai“ jau buvo daug kartų laimėję bronzą. Mes labai norėjome laimėti ir jautėme, kad galime tai padaryti. Kaip dabar atsimenu finalinį švilpuką, apsikabinimus, į orą mėtomą R. Endrijaitį, Alytuje naktį mus pasitikusius sirgalius. Žiauriai smagu ir gera vis tai prisiminti.“

Kokia buvo pirmosios „Alitos“ bronzos sėkmės formulė?

S. Kazevičius: „Reiktų grįžti į ankstesnius laikus. Turėjome labai gerą komandą, kai pas mus žaidė Stanislavas Medvedenko (1998–1999 m. sezonas, – autoriaus pastaba). Tada reguliariajame sezone užėmėme 3 vietą, bet ketvirtfinalyje pralaimėjome „Sakalams“. Buvo labai skaudu. Turbūt tai buvo pats skaudžiausias įvykis. Po visų šitų nesėkmių tai privalėjo būti mūsų metai. Žinojome, kaip laimėti rungtynių pabaigas, mes tikėjome savimi, o alytiškiai – mumis.

Tai buvo visų indėlis – žiūrovų, Alytaus miesto savivaldybės, generalinio rėmėjo, Vytauto Junevičiaus, Rimanto Endrijaičio pastangos ir visų žmonių bei krepšininkų meilė krepšiniui. Iš karto juk niekas nepasistato – buvo įdėta labai daug darbo ir išlauktas geriausias momentas. Po rungtynių vakarieniaudavome, labai daug kalbėdavomės. Tai buvo vieninga komanda, o tai visada padeda siekti pergalių. Tą sezoną mes laimėjome ir NEBL „Iššūkio“ taurę. Tais metais mums sukrito visos kortos. Ką galėjome, tą ir laimėjome – smagūs laikai.“

R. Endrijaitis: „Direktorius Vytautas Junevičius įdėjo labai daug energijos. Jis daug tiesiogiai dalyvaudavo klubo veikloje, stebėdavo, palaikė. Antanas Sakavickas tuo metu buvo pradedantis ir aktyvus sporto vadybininkas. „Alitoje“ nebuvo jokių įtampų ar baimių. Žaidėme tam, kad laimėtume, o ne bijotume. Svarbiausia, kad mes tikėjome savimi, palaikėme vienas kitą ir žinojome, kaip reikia žaisti.“

K. Lavrinovičius: „Klubo vadovybės atsidavimas ir meilė krepšiniui. Žaidėjai ir treneriai tikrai tą jautė. Matėsi, kad vadovybė mumis labai tikėjo. Kai tavimi tiki, žaisti daug smagiau. Klubo vadyba dirbdavo labai sumaniai. Komandoje žaidė alytiškiai, kurie sudarė branduolį ir buvo labai mylimi žiūrovų. Taip pat buvo palaikomi geri santykiai su „Lietuvos rytu“ ir „Žalgiriu“, kurie skolindavo žaidėjus, kuriems norėjo suteikti daugiau žaidimo minučių ir galimybių atsiskleisti. Jiems dar šiek tiek trūkdavo iki aukščiausio lygio ir norėjo labai daug ką įrodyti.“

Policijos palyda ir ažiotažas dėl bilietų

Laimėjus bronzą „Alitos“ šampanas liejosi laisvai?

K. Lavrinovičius: „O kaip jūs galvojat? Juk generalinis klubo rėmėjas – šampano gamykla. Per šventes Kalėdų Senelis į rūbinę visada atnešdavo šampano (šypsosi). Manau, sėkmę lėmė ir tai, kad bendravome ne tik aikštėje. Po rungtynių dažnai eidavome pavakarieniauti. Aišku, neslėpsiu, išgerdavome ir alučio, bet tai buvo kiti laikai, viskas buvo visai kitaip nei dabar.“

M. Pociukonis: „Bronzos medalių šventimas abu kartus buvo tikrai stiprus. Ne vieną kartą buvo padaryta to šventimo generalinė repeticija, todėl visi žinojo, koks tai gali būti šventimas (juokiasi). Kai laimėjome pirmą kartą, grįžę į Alytų važiavome su policijos palyda, tai miestui buvo didžiausia šventė.“

Kokią reikšmę klubas turėjo alytiškių kasdienybėje?

S. Kazevičius: „Atmintyje labiausiai išlikę kovos su „Šiauliais“. Tai būdavo principiniai mūsų varžovai. Su didžiausia šiluma prisimenu Alytaus sporto rūmus, kurie tiesiog lūždavo nuo žiūrovų. Aišku, tada į juos galėjo tilpti žymiai mažiau žmonių. Ten daugiau 2 000 žmonių netilpdavo, bet Sporto rūmai visada būdavo pilni. Žinau, kad norint gauti bilietų į rungtynes, alytiškiams tekdavo gerokai pavargti. Netgi buvo atvejų, kai krepšininkus stabdydavo policija ir klausdavo, ar turi bilietų į artėjančias rungtynes (šypsosi). Tuomet rungtynės vykdavo penktadieniais ir šeštadieniais, visada būdavo didžiulis ažiotažas. Sportas yra skirtas žmonėms ir kuo jų daugiau salėje, tuo geriau visiems. Tas palaikymas, o mūsų sirgalių būdavo netgi išvykose, labai padėjo siekiant pergalių.“

M. Pociukonis: „Moksleiviams, kurie tuo metu lankė krepšinį, tai buvo didžiulė motyvacija stengtis ir kažkada patiems atsidurti tokioje komandoje ir ginti savo miesto garbę. Alytuje krepšinis visada buvo ir yra labai mėgstamas. Tuo metu „Žalgiris“ ir „Rytas“ nuo kitų komandų buvo labai toli, biudžetai skyrėsi dešimtimis kartų. Tokiam miestui kaip Alytus, LKL bronza buvo didžiulis pasiekimas. Alytiškiai sukurdavo tokią atmosferą, kad žaisdami mažajame finale jautėmės taip, lyg žaistume dėl pirmosios vietos.“

S. Krukis: „Sporto rūmai lūždavo nuo alytiškių. Žiūrovų lankomumas pasako viską. Reikia mylėti klubą, nuoširdžiai rūpintis juo, tada ir žmonės ateis.“

Kas „laikė“ komandos rūbinę?

K. Lavrinovičius: „Pas mus buvo visi lygūs. Nebuvo kažkokio viršesnio žaidėjo pagal rangą. Nelabai žiūrėjome, kas jaunesnis, kas vyresnis. Galbūt Nerijus Varnelis buvo tas lyderis, kuris eidavo kalbėtis ir atstovauti mūsų balsą pas trenerius ir klubo vadovus.“

S. Krukis: „Ant Sauliaus Kazevičiaus, Nerijaus Varnelio ir kitų alytiškių emocijos laikėsi visa komanda. Tai žaidėjai, kurie atidavė visą širdį, stengėsi už Alytų.“

Ko palinkėtumėte Alytaus krepšiniui? Kiek realu ateityje pakartoti bronzinę sėkmę?

R. Endrijaitis: „Alytuje išaugo labai daug gerų žaidėjų. Ten labai gerai dirba Sigitas Krukis, kuris paruošia gerus krepšininkus, bet jie išvyksta kažkur kitur. Norėčiau, kad Alytuje krepšinis būtų. Ne tik moterų, bet ir vyrų. Tikiu, kad Alytaus vyrų krepšinis atsigaus ir vėl pakils.“

S. Krukis: „Klubas turi turėti aiškią misiją – ugdyti žaidėjus, kažką laimėti, ne tik dalyvauti. Linkiu atrasti savo misiją, sau tinkantį klubo modelį. Alytus turi turėti komandą aukščiausioje lygoje, kuri kovoja dėl aukštesnių tikslų nei 8 vieta.“

K. Lavrinovičius: „Tai priklauso nuo daug dalykų. Reikalinga labai gera organizacija. Tikiu, kad tai įmanoma. Alytiškiai labai myli krepšinį. Jeigu reikės, visada atvažiuosiu, patarsiu, pasidalinsiu patirtimi.“

M. Pociukonis: „Alytus yra labai geras miestas sportininkams, ne tik krepšininkams. Norisi, kad čia būtų aukščiausios lygos komanda, kad liktų tradicijos, kad komanda kovotų dėl aukštesnių tikslų. Nebegyvenu Alytuje, bet nuolat galvoju apie gimtąjį miestą ir noriu, kad apie mano miesto komandą visi kalbėtų su pagarba.“