Krepšinio teisėja M. Stalaučinskaitė: „Savo pavyzdžiu stengiuosi paraginti ir kitas moteris“

Krepšinio aikštėje Milita Stalaučinskaitė vienu švilpuko signalu keičia rungtynių eigą. Jai paklūsta ir suaugę krepšininkai, ir emocingas jaunimas. Vis dėlto, jos tikslas – ne tik pasiekti karjeros aukštumų, bet ir savo pavyzdžiu paskatinti daugiau merginų imtis krepšinio teisėjos darbo.

26-erių mergina – šiandien viena ryškiausių krepšinio teisėjų, prieš keletą savaičių sėkmingai debiutavusi ir tarptautinėse varžybose. Liepos 24–30 dienomis ji drauge su Lietuvos rinktine vyko į Slovakijos Banska Bistrica mieste vykusį Europos jaunimo olimpinį festivalį, kuriame jai buvo patikėtas ir vyriausiosios teisėjos vaidmuo.

„Sulaukusi teisėjo Tomo Jasevičiaus skambučio su klausimu ar norėčiau dalyvauti festivalyje, nedvejodama sutikau. Tai ne tik pirmas jaunimo olimpinis festivalis, kuriame dalyvavau, bet ir apskritai debiutas tarptautiniuose vandenyse“, – džiaugėsi Milita.

Slovakijoje jai teko teisėjauti vaikinų (Vokietija-Turkija ir Slovakija-Serbija) bei merginų (Belgija-Prancūzija) grupės rungtynėse, vėliau ir merginų pusfinalyje (Ispanija-Belgija), o galiausiai – imtis vyriausiosios teisėjos darbo finale žaidžiant Prancūzijos ir Ispanijos merginų jaunučių rinktinėms.

„Tikrai maloniai nustebino krepšinio komandų lygis, ypatingai merginų – jos atsidavusios, kovoja dėl kiekvieno aikštės centimetro, pargriuvusios stojasi ir kaunasi toliau. Jaunimas išties puikus, charakteringas, demonstruojantis aukštą lygį“, – sakė M. Stalaučinskaitė.

Gražių žodžių ji negailėjo ir jauniesiems lietuvių krepšininkams. Dar prieš sidabrines sportininkų rungtynes Banska Bistricijoje ji sakė: „Mūsų vaikinų komanda – talentai, visi 12 žaidėjų. Net neabejoju, kad ateityje ne vienas jų papildys nacionalinę vyrų rinktinę.“

„Apskritai tiek daug talentų vienoje vietoje seniai mačiau. Seniai mačiau ir tokias degančias sportininkų akis. Labai džiaugiuosi, kad jaunimas neužsidaręs, o rodo emocijas – rėkia, plėšosi marškinėlius, verkia iš laimės. Tai irgi yra sporto grožis, kurį stebėti iš arti išties įspūdinga“, – pasakoja M. Stalaučinskaitė.

Krepšinio pasaulyje ji gyvena jau nuo mažų dienų. Kaip pati sako, šioje virtuvėje sukasi nuo 12 metų, kai būdama „kiemo vaikas“ dienas leisdavo pati mėtydama kamuolį.

„Išbandžiau daugybę sporto šakų – rankinį, plaukimą, futbolą, lengvąją atletiką. Tačiau atėjo diena, kai teko rinktis, tuomet tėvai mane atidavė į krepšinio trenerės Dianos Anužienės rankas, patikėjo ja. Nuo tada ir viskas įgavo pagreitį – 7 nuostabius metus praleidau Klaipėdos Vlado Knašiaus krepšinio mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.

Galiausiai supratusi, kad žaidėjos kelias ne jai, tos pačios D. Anužienės paraginta pasuko kitu – į teisėjavimą. „Mano krepšinio karjera nesusiklostė taip, kaip tikėjausi, tačiau krepšinio taip paprastai paleisti nenorėjau. Per visus tuos 7 sezonus daug išmokau, vėliau drauge su trenere vykdavau į įvairias rungtynes – moksleivių krepšinio lygoje buvo mano „pirmieji švilpukai“. Tačiau vėliau baigusi 12 klasių išvykau studijuoti į Vilnių ir nors švilpuką porai metų paslėpiau stalčiuje, supratau – trauktis nenoriu. Tuomet užsirašiau į Vilniaus krepšinio teisėjų mokyklėlę“, – sako M. Stalaučinskaitė.

Vėliau rungtynių vis daugėjo, praėjusiais metais Milita įgijo tarptautinę FIBA teisėjo kategoriją, o šį sezoną debiutavo ir Nacionalinėje krepšinio lygoje. „Gavus pirmąjį paskyrimą taip ir neteko numigti, netrūko jaudulio. Jaudulys yra dažnas teisėjo palydovas, tačiau rungtynėse nutinka ir šmaikščių situacijų. Atsimenu dieną, kai ryte dar juokiausi iš kolegos, kad pamiršo namuose kedus, o vakare pačiai teko bėgioti su žieminiais batais. Apskritai rungtynių metu esu perkandus švilpuką“, – juokiasi.

Pasak jos, šios pareigos reikalauja itin aukštos teisėjavimo kokybės, atsakomybės jausmo, atsidavimo darbui, pasitikėjimo savimi, o taip pat – ir gero fizinio pasirengimo, energijos, moko apsišarvuoti kantrybe.

„Sunkiausia šiame darbe – susitvarkyti su spaudimu, ypač tuomet, kai rungtynės įtemptos. Privalu greitai atsistatyti, pasiruošti kitoms rungtynėms, priimti kitą komandą – juk vėl viskas nuo nulio. Stengiuosi blogų emocijų savyje nelaikyti – dalinuosi jomis su kolegomis, artimais draugais, – tai padeda“, – sako M. Stalaučinskaitė.

Jos teigimu, dažnai rungtynių metu stebintiems krepšinį teisėjų darbas lieka nematomu, tačiau būtent tai daugelis jų priima kaip komplimentą. Esą sirgaliai orientuojasi į veiksmą aikštelėje, o „teisėjai dažniausiai prisimenami tik po švilpuko“. Tačiau, kaip sako Milita, yra daugybė mažiau pastebimų epizodų, kurie ir kuria rungtynių žavesį – draugiški pokalbiai su žaidėjais, treneriais, sirgalių palaikymas.

„Lietuva – krepšinio šalis, jai labai reikia moterų teisėjų. Deja, kol kas mūsų gretos nėra itin gausios. Džiaugiuosi, kad į bendruomenę buvau priimta geranoriškai – nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris, norint būti čia, turi pereiti tą pačią atranką. Šiandien visi tarpusavyje esame ir kolegos, ir draugai“, – pasakoja M. Stalaučinskaitė.

Savo pavyzdžiu ji siekia paskatinti daugiau moterų siekti krepšinio teisėjos karjeros. „Stereotipai, kad moterys negali teisėjauti, vis dar egzistuoja, tačiau galiu patikinti – jie po truputį dyla. O mano tikslas – šią nuomonę ir toliau nuosekliai mažinti, tą stengiuosi įrodyti savo darbu“, – tikina ji.

LTOK.lt