Pirmuosius sūnaus žingsnius tarp vyrų stebintis R. Šiškauskas: „Svarbiausia – neužriesti nosies“

Ramūnas Šiškauskas karjerą baigė jau prieš dešimtmetį, 2012-aisiais. Baltų Pippeno pravardę turėjęs ir vienu geriausių lengvųjų kraštų Eurolygos istorijoje laikomas atletas buvo skambiausių Lietuvos rinktinės pergalių kalvis. Tokio lygio, tokios pozicijos žaidėjų mūsų šalyje gali nebepasitaikyti. Bet ar tikrai?

Kai tavo pavardė Šiškauskas, nutikti gali visko. Ramūno sūnus Matas šį sezoną išbando savo jėgas tarp vyrų – GEALAN-Sostinės krepšinio lygos (SKL) Rudens taurėje. Ir ne šiaip išbando, vos šešiolikos sulaukęs jaunuolis yra vienas savo komandos lyderių.

193 cm ūgio krepšininkas atstovauja „Vilniaus KM-2006“ ekipai bei per dvejas rungtynes fiksuoja 22,5 taško, 7 atkovotų kamuolių, 3 rezultatyvių perdavimų ir 22,5 naudingumo balo statistiką. Du puikūs Mato pasirodymai, dvi pergalės, pirmoji vieta C pogrupyje.

Bendraudamas su GEALAN-Sostinės krepšinio lyga, Ramūnas Šiškauskas išskyrė savo sūnaus stiprybes, tačiau apie tolesnę raidą kalbėjo labai atsargiai.

„Matas yra vėlyvesnio brendimo, nes kiti tokio amžiaus galbūt jau yra fiziškai stipresni. Aišku, tai tokiam amžiuje dar nėra rodiklis. Jis išsiskiria tuo, kad turi neblogą supratimą pagal savo amžių. Matas turi gera ranką, gali pataikyti. Nemėgstu vertinti. Būna daug atvejų, kai žaidėjas būna perspektyvus, bet vėliau jie pradingsta. Svarbu – neužriesti nosies, sunkiai dirbti ir tobulėti“, – pasakojo Europos čempionas.

Interviu su GEALAN-Sostinės krepšinio lyga Ramūnas Šiškauskas plačiau papasakojo apie sūnaus Mato žingsnius krepšinyje bei pripažino, jog potencialo pasekti tėvo pėdomis tikrai yra.

– Ramūnai, kiek džiugu, jog sūnus seka jūsų pėdomis?
– Džiugu. Jeigu atvirai, aš niekuomet jo nestūmiau ir neverčiau, jis pats norėjo. Mano požiūris yra toks, kad nieko per prievartą nepadarysi. Ne tėvai turėtų rinkti, o pats vaikas turi pasirinkti, ko jis nori. Jeigu jis apsisprendė ir žaidžia, puiku. Aš jam padėsiu, kiek galiu. Kaip jam einasi, sunku sakyti, nes jis yra jaunas.

– Kiek dažnai stebite sūnaus pasirodymus?
– Kai tik išeina – stebiu. Dabar toks amžius jo, kai jau įdomiau truputėlį darosi. 16-17 metų vaikinai jau rodo kažkokį rezultatą, adekvačiau vertina situacijas ir panašiai. Kol jie mažesni, tai krepšinis būna vaikiškas. Dabar jau truputėlį įdomiau, tai jau šiek tiek daugiau stebiu.

– Ar kai Matas žaidžia, matote kažkiek savęs? Jei taip, kuriose vietose?
– Galbūt kitiems geriau lyginti. Aš kai žaisdavau, savęs labai nematydavau. Aišku, esu matęs kažkiek. Sunku pasakyti. Aišku, kažkiek panašumų yra. Aš iš kitų esu girdėjęs, jog esame labai panašūs judesiais.

– Ar jaučiate, kad Matas sulaukia daugiau dėmesio vien dėl savo pavardės?
– Kiek žinau, jis turi savo kompaniją mokykloje ir nėra kažkokio išskirtinio dėmesio, bent jau mano nuomone. Galbūt Matas kitaip pasakytų.

– Kiek svarbu tokiam jaunam žaidėjui gauti vyriško kontakto mėgėjų lygoje?
– Labai gerai ir svarbu. Reikia to pažaidimo tarp vyresnių. Galbūt ne per dažnai, bet jo tikrai reikia. Pasitreniruoti ir pamatyti vyriško krepšinio, pasistumdyti, tikrai yra į nauda. Tai užgrūdina jaunimą ir tuomet tampa lengviau tarp savo amžiaus žaidėjų, nelabai kas gąsdina.

– Pats krepšinį pradėjote žaisti labai vėlai – 15-os. Būdamas vos metais vyresnis, Matas jau yra vienas perspektyviausių tarp bendraamžių. Ar matant jo potencialą galima jį ateityje išvysti pasekant tėvo pėdomis?
– Labai sunku numatyti, nes vienu momentu gali būti labai perspektyvus, tačiau sustoji ir tave kiti aplenkia arba atvirkščiai. Tokio dalyko nenuspėsi. Svarbiausia, kad Matas visuomet stengtųsi tobulėti, kažką naujo išmokti, dirbti ir nekreipti dėmesio į aplinką, pašalinius dalykus, susikoncentruoti į save bei į darbą. Bet taip, potencialo tikrai yra, medžiaga gera, tik reikia ją išnaudoti.

– Kiek dažnai tenka padirbėti dviese?
– Norėtųsi daugiau, bet paprasčiausiai kartais nelieka laiko. Mokykla, treniruotės, socialinis gyvenimas. Vasara, kuomet nebuvo treniruočių, sportuodavome dviese kiek išeina, kažkiek padirbome. Aišku, turėjau operaciją, todėl tekdavo rečiau pasitreniruoti. Šiaip prisidedu patarimais bei analizėmis.

– Ką dažniausiai patariate Matui?
– Daugiausiai tai yra žaidimo skaitymas ir supratimas, kur jis neteisingai pasielgia, kur sužaidžia gerai. Visi kiti dalykai yra daugiau ar mažiau išmokstami, bet kalbant apie krepšinio supratimą, arba tu jį turi, arba ne. Žinoma, gali jį kažkiek išlavinti, žiūrint, aptariant rungtynes, kalbant apie sprendimus.

– Kiek dažnai su Matu stebite krepšinį ir analizuojate?
– Jeigu esame kartu namuose ir yra laisvas vakaras, visuomet žiūrime krepšinį. Ir jam įdomu, ir man įdomu, paanalizuojame komandų žaidimą, situacijas, parodau jam šiek tiek nematomų dalykų.

– Kiek esate patenkintas jo darbo etika?
– Matas dirba labai noriai, aš jį kartais net stabdau. Be abejonės, reikia ir poilsio. Sportas, sportas, bet dar prisideda ir mokslai, psichologinė našta nemaža. Pusė dienos mokykloje: kontroliniai, atsiskaitymai, kas irgi turi psichologinį poveikį. Dar vakarais prisideda sportas. Tenka jį pristabdyti, bet dėl to džiaugiuosi.

– Kiek dažnai pažaidžiate vienas prieš vieną ir kiek dar Matui trūksta iki pergalės prieš jus?
– Labai rimtai nežaidžiame, bet kol kas jis manęs dar neapžaidė. Nežinau, kiek čia ilgai taip bus, nes jaučiu, kaip su kiekvienais metais Matas stiprėja, auga, tobulėja ir labai norėčiau, kad tokia diena ateitų, kai jis laimėtų prieš mane. Visgi aš negreitėju. Ateis laikas.

– Ko dar labiausiai trūksta Matui?
– Visko. Tokiame amžiuje negali būti viskas gerai. Jeigu taip pagalvosi, tai tame momente ir sustos visas procesas. Turi labai daug dirbti, nes dar tik pati pradžia. Trūksta visko ir visur.

– Jūsų ūgis yra 198 cm, Matas jau būdamas šešiolikos yra 193 cm ūgio. Kurioje pozicijoje jį matote?
– Nežinau, kiek jis dar išaugs. Aš manau, kad jis trečioje pozicijoje ir turėtų žaisti. Galbūt bus lengvas ketvirtas numeris, išplečiantis aikštelę. Pagrindinė bus trečia pozicija.

– Kokia jūsų didžiausia svajonė sūnaus atžvilgiu?
– Aš būsiu laimingas, jei jis bus laimingas. Kiek jis pasieks, kiek toli eis – niekas nežino. Svarbiausia, kad jam patiktų tai, ką jis daro.

– Ar norėtumėte pažaisti vienoje komandoje su sūnumi?
– Nežinau, kur galėtume žaisti, nebent kokiame 3x3 turnyre. Mėgėjų lygoje galiu nespėti, nes jeigu Matas toliau tobulės, jam čia gali pasidaryti per ankšta. Galbūt žais kažkur aukščiau. Aišku, kad būtų smagu kartu sužaisti rungtynes.

Gustavas Klikna | Sostineskl.lt