Reiklusis J. Kazlauskas – nemėgstantis rizikos, bet vaikščiojantis ties bedugne

Lietuvos rinktinė 14 Rugsėjis 18

Net jei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iš pasaulio čempionato grįžo be medalių, turime kuo didžiuotis – patekome tarp keturių pajėgiausių planetos komandų. Už tokį rezultatą turime dėkoti ne tik krepšininkams, bet ir jų vedliui – antrus metus prie rinktinės vairo stovinčiam strategui Jonui Kazlauskui.

Treneriui už darbą Ispanijoje balo nerašysime, tačiau pažvelgsime į jo veiksmus atidžiau – kas pasikeitė stratego žaidimo sistemoje po pernai vykusio Europos čempionato, kaip jam sekėsi suvaldyti krizę traumą gavus pagrindiniam įžaidėjui Mantui Kalniečiui ir kodėl jis tam tikrose situacijose vaikščiojo peilio ašmenimis.

Po M. Kalniečio traumos – tobulai suvaldyta komanda

Lapkričio 21 dieną savo 60 metų jubiliejų švęsiantis J. Kazlauskas be kalbų yra sėkmingiausias treneris Lietuvos krepšinio istorijoje. Pernai jis su rinktine tapo Europos vicečempionu, šįmet rungtynėse su tais pačiais prancūzais tik per plauką liko nuo pasaulio čempionato bronzos.

J. Kazlauskas neatsakinėjo į klausimus kas būtų, jei būtų rinktinėje M. Kalnietis. Netekęs pagrindinio įžaidėjo, kurio rankose buvo ne tik viso komandos vežimo vadelės, bet ir trenerio žaidimo filosofija, strategas ramiai priėmė likimo išdaigą ir kaip patyręs šachmatinininkas, netekęs svarbios figūros, ėmė planuoti kitus ėjimus.

Kaip jam pavyko suvaldyti komandą? „Kiekvienam tai buvo skaudi patirtis. Pagrindinio kozirio nėra. Vienas dalykas, kuris buvo aiškiai parodytas – turime laikytis. Nebuvo sakoma – neturiu žaidėjo, negalime pretenduoti į aukštas vietas. Buvo paprašyta ramybės“, - komentavo Sostinės krepšinio mokyklos treneris Rūtenis Paulauskas.

Anot jo, ta ramybė davė gerų rezultatų: „Nenuvertinti kiti žaidėjai. Nepersidavė komandai depresinė nuotaika. Nežinau, tikriausiai tai viso personalo ir trenerio štabo darbas, bet per Joną tai labai gerai matosi.“

Bereikalingai nerizikuoja

Kaip pasikeitė rinktinės taktinis braižas? „Be tikrojo įžaidėjo komanda pradėjo žaisti racionaliau, lėčiau, nes greitesnis žaidimas veda prie rizikos, kad bus prarastas kamuolys, o tai reiškia taškus į tavo krepšį. Nedariau tyrimo, bet atrodo, kad atakų skaičius buvo mažesnis, jų trukmė ilgesnė, tai pridavė sukaustymo. Iš esmės, kaip rodo rezultatas, modelis buvo teisingas“, - tikino R. Paulauskas.

Jis taip pat pastebėjo, kad didelį autoritetą tarp geriausių pasaulio trenerių turintis J. Kazlauskas nesikeičia greitai ir radikaliai, tačiau tam tikrų pasikeitimų yra: „Lyginant su pernai žaidime atsirado išlaisvėjimas. Nuo struktūruoto žaidimo, ką žaidėjai turi atlikti puolant, atsirado tam tikra galimybė padaryti savo, be abejo, nepiktnaudžiaujant ir netrukdant kitiems.“

Buvęs krepšininkas ir krepšinio komentatorius Vaidas Čeponis pastebėjo, kad J. Kazlausko krepšinis labai skiriasi nuo Kęstučio Kemzūros. „Pastarasis puolant leidžia daugiau laisvės. 2010 metų rinktinė žaidė greičiau – turiu galvoje bėgimą į greitą puolimą. J. Kazlauskas stabdo žaidimą. Jis tiesiog nerizikuoja, galvoja, jei žaidėjai bėgs į greitą puolimą, bus daugiau klaidų, nes neturėjome M. Kalniečio“, - teigė jis.

Lėtas žaidimas – ties bedugnės kraštu

Anot eksperto, pagal greitą puolimą lietuviai buvo viena iš paskutinių komandų FIBA 2014 turnyre. „Gal reikėjo parizikuoti ir bėgti. Kodėl? Daugelį rungtynių laimėjome kovą dėl atšokusių kamuolių. J. Valančiūnas ir D. Lavrinovičius moka atlikti gerą pirmą ilgą perdavimą. Klaidų galimybė sumažėja“, - tvirtino jis.

V. Čeponis atkreipė dėmesį, kad J. Kazlauskas prieš trejus metus „sudegė“ su tokiu žaidimu Eurolygos finale: „Treneris akcentavo, kad žaidėjai neskubėtų. Galėjome ir mes sudegti su Naująja Zelandija. Jei J. Valančiūnas būtų nepataikęs vieno kito dvitaškio, būtume po aštuntfinalio važiavę namo. Pernai Europos čempionate su bosniais – jei tie du L. Kleizos tritaškiai ketvirto kėlinio pabaigoje būtų neįkritę, būtų visiškas fiasko. Tai – vaikščiojimas ties bedugne. Aišku, J. Kazlauskas turi savo filosofiją, kuri remiasi poziciniu puolimu.“

Dėl neskubėjimo buvo padaryta ir viena lemtingų klaidų – pašnekovas priminė rungtynių su prancūzais epizodą, kai greitai su kamuoliu galintis bėgti Martynas Pocius per 8 sekundes nesugebėjo persivaryti kamuolį į varžovų aikštės pusę. Tai gerai iliustruoją tą lėtą Lietuvos rinktinės pozicinį puolimą.

Tvarkinga geležinė gynyba

J. Kazlausko gynybos sistemos tikriausiai galėtų pavydėti net pasaulio čempionai amerikiečiai. Prisiminkime, pavyzdžiui, grupės rungtynes su Slovėnija, kai lietuviai per ketvirtą kėlinį varžovams leido įmesti tik 2 taškus ir išplėšė pergalę.

„Gynyba – itin svarbus rinktinės koziris. Ji pradėjo veikti baigiamajame etape pernai, o šįmet – jau nuo parengiamojo laikotarpio, – vertino R. Paulauskas. – Treneris sugebėjo nuo pradžių iki pabaigos aiškiai, argumentuotai išreikalauti. Ten neliko vietos smulkmenoms, improvizacijai, kalboms. J. Kazlauskas buvo ir liko reiklus. Ir orus.“

Gynyba pasidžiaugė ir V. Čeponis, tačiau pastebėjo, kad J. Kazlauskas Ispanijoje beveik nenaudojo aikštės gynybos: „Kartais ji reikalinga. Net su amerikiečiais nepanaudojome tipiškos aikštės gynybos. Gal Jonas pagalvojo, kad varžovai turi gerų metikų. Nesakau, kad tai blogai. Toks J. Kazlausko stilius. Svarbiausia, kad patekimas į ketvertuką – fantastiškas rezultatas, mažai kas tuo tikėjo. Būtų nerimta trenerį kritikuoti.“

Ar deriniai varžė žaidėjus?

Lietuvos rinktinė turėjo labai daug derinių, ne visus juos matėme, bet pagrindiniai buvo 5 ar 6. Ne visiems jie tiko. „Kai kuriuos žaidėjus tie deriniai varžė. Vienas jų – Martynas Pocius, kitas – Donatas Motiejūnas. Tai akivaizdu“, - sakė V. Čeponis.

Jis pastebėjo, kad galbūt strategui reikėtų būti „lankstesniam“ su trapesniais krepšininkais kaip Mindaugas Kuzminskas ir Donatas Motiejūnas. Gal jie per greitai sodinami ant suolo ir su jais reikia kitokio „priėjimo“?

„Po rungtynių visi žinome, ką reikėjo daryti kitaip. Pasirinkimo galimybės didelis. Treneris savo poziciją aiškiai apgynė – jei esi individualiai stiprus ir gali vienas, kaip amerikiečiai, sumesti taškus, imk tai ir padaryk. Tačiau jei tik bandai taip padaryti, o kitas pasiruošęs ir susikūręs progą metimui, tai privalai dalytis kamuoliu ir su juo“, - aiškino R. Paulauskas.

Anot jo, pasaulio ar Europos čempionate laukti, kada tas žaidėjas sužais, ar nesužais, laiko nėra. Vienas du pabandymai ir jei nepavyksta, pasitikėjimas tavimi krinta. Kaip ir gyvenime – jei sakai ir nepadarai, tai ieško, kas padaro.

TIK FAKTAI

J. Kazlauskas stovėdamas prie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vairo per 155 rungtynes iškovojo 108 pergales. Trenerio sutartis su Lietuvos krepšinio federacija galioja iki 2016 metų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių pabaigos.