E.Ulanovas: šiemet į rinktinės dvyliktuką nesitikiu patekti

Buvęs vienos sėkmingiausių jaunimo krepšinio rinktinės žaidėjų, o dabar jau „Žalgirio" komandos narys Edgaras Ulanovas pasakoja apie vaikystę, rinktinę, aistrą krepšiniui ir svajonių komandą.

Papasakok, nuo ko prasidėjo tavo krepšinio karjera? – SportIN.lt paklausė E. Ulanovo.

Prasidėjo viskas nuo to, kai buvau ketvirtokas. Neturėjau namuose kompiuterio ir vaikščiodavau kiekvieną dieną į biblioteką paskaityti krepšinio naujienų. Pamačiau laikraštyje skelbimą, kad sporto mokykloje renka berniukų grupę, greitai nusirašiau numerį, parodžiau mamai ir ji mane nuvedė ten. Pakliuvau pas trenerį Kazį Maksvytį, su kuriuo man teko dirbti ir su jaunimo krepšinio rinktine. Iš karto pakliuvau į pirmą komandą. Taip laiptelis po laiptelio ir viskas susiklostė.

Ką vaikystėje atsakydavai, „kai užaugsiu, būsiu.."?

Kai mažas buvau, daug kuo norėjau būti, bet, aišku, labiausiai norėjau būti krepšininkas. Labai domėjausi „Žalgiriu", kiekvieną antradienį skaitydavau „Lietuvos ryto" laikraštį, ten būdavo toks krepšinio žurnalas, su draugu kolekcionuodavome krepšinio plakatus, konkuruodavome, kuris daugiau turės. Labai daug gatvėje žaisdavome krepšinį, gal didžiausi pagrindai ir yra iš gatvės žaidimo, bet, aišku, visi pagrindiniai laurai atitenka pirmiesiems mano treneriams.

Galbūt buvo žmogus, kuris tave pastūmėjo krepšinio link?

Aš pats labai norėjau lankyti krepšinį, nors prieš tai lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu ir ten man gan gerai sekėsi, bet visada turėjau aistrą krepšiniui. Pavydėdavau kitiems berniukams, kurie lankydavo krepšinį. Esu dėkingas mamai, kad ji palaikė mano šį norą ir pati nuvedė į pirmąją krepšinio treniruotę. Yra labai daug pavyzdžių, kai tėvai nori vieno, o vaikai kito, tačiau jų norų nepaisoma. Mano mama sutiko su mano norais, ji turėjo mokėti mėnesinį mokestį už mano treniruotes, parsivežti mane po rungtynių, kurios vykdavo toli nuo namų, ir labai džiaugiuosi, kad ji palaikė mane ir viską darė, kad man būtų geriau.

Kokia veikla dar užsiimi be krepšinio?

Jei turiu laisvo laiko, tai žaidžiu futbolą, labai mėgstu tinklinį. Viskas susiję su sportu. Na, o sezono metu tenka mokytis laisvu laiku. Šiaip sezono metu nelabai yra daug to laisvo laiko, labiausiai esu susikoncentravęs į krepšinį. Net ir vasarą stengiuosi neatitrūkti nuo sporto, kažkaip prisirišęs aš prie jo.

Ar galėtum save pavadinti patriotu?

Taip, žinoma. Visada svajojau žaisti už Lietuvos rinktinę. Žaidžiau jaunimo komandose, už universitetų rinktinę, Universiadoje dalyvavau, manau, šiais metais taip pat ten dalyvausiu. Mūsų jaunimo rinktinės karta buvo labai sėkminga, gal todėl ir nemažai pasiekėme su ja.

Esi išplėstiniame J. Kazlausko krepšininkų sąraše, ar turi vilčių patekti į galutinį rinktinės dvyliktuką?

Esu, bet tai dar nieko nereiškia. Dar daug ką reikia įrodyti. Šiais metais labai sunkiai save ten matau. Šiemet jau pakliuvau į išplėstinį sąrašą, manau, tai neblogas postūmis ateičiai, kad turiu tą galimybę.

Jei gautum pasiūlymą iš užsienio komandos, kam skirtum pirmenybę – Lietuvos klubui ar užsienio?

Čia priklauso nuo daug kitų aspektų. Tai sutarties sąlygos ir paties klubo norai. Galbūt ateis tokia diena, kai pačiam „Žalgiriui" bus naudingiau mane atiduoti kitam klubui. Manau, kažkada ateis tas laikas, kai reikės išvažiuoti iš Lietuvos.

„Žalgiris" visada buvo tavo svajonių komanda?

Taip, „Žalgiris" visada buvo mano svajonių komanda. Kai iš pradžių pasirašiau penkerių metų sutartį ir tik paskutinius penktus metus gavau galimybę debiutuoti „Žalgiryje", tai tikrai visu šimtu procentų nenorėjau paleisti šito vėjais ir, kai galėjau rinktis, iškart sakiau, kad tai paskutiniai metai ir būtinai turiu pabandyti ir užsikabinti, nes galbūt vėliau jau šansų nebebus.

Kaip sutari su komandos draugais „Žalgiryje", ar turi pravardę?

Pravardė labai paprasta – Ulia (juokiasi). Su visais labai gerai sutariame, puikus kolektyvas. Keli vyresni žaidėjai, keli jaunesni yra, kai reikia kažkokio patarimo, vyresni pataria, kada reikia jaunatviškumo, greičio – jaunimas tam yra. Labai puikiai subalansuota viskas ir džiugu, kad turime tokią komandą šiais metais, gal galėčiau pasakyti, kad gan lietuviška komanda.

Ar yra žmogus, į kurį lygiuojiesi?

Žiūrint iš krepšinio pusės, tai visada yra tokių žmonių, į kuriuos su pavydu pasižiūriu, iš kurių galiu daug pasimokyti. Galbūt galėčiau paminėti Paulių Jankūną, kuris yra tikras Kauno patriotas. Jis visada save atiduoda visu šimtu procentų ir dar visus kitus bando pastūmėti. Iš jo yra ko pasimokyti.

Kas tau yra sėkmė?

Sėkmė visada tave aplankys, jeigu su kantrybe ir tinkama linkme darysi tai, ko nori. Niekada nenuleisi rankų, net jei ir bus sunku, tu tai priimsi kaip gerą patirtį ir sieksi savo tikslų toliau.

Ko palinkėtum jauniesiems krepšininkams, kurie nori tokios karjeros kaip taviškė?

Jeigu esi jaunas ir tau vis nesiseka pasiekti tai, ko nori, vis tiek ateis tas laikas, galbūt po kelerių metų, kai „išlįs" tie gabumai, kai ims sektis, kažkas pastebės tave. Tiesiog reikia nenuleisti rankų ir išlaukti savo laiko.









Milda Vengraitytė | Sportin.lt



{fcomment}