Į Lietuvos rinktinę nepakviestas O. Galdikas: J. Kazlauskas žino geriau

Antradienį Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas paskelbė 25 krepšininkų pavardes, kurie įtraukti į išplėstinį nacionalinės komandos kandidatų sąrašą. Gavus traumą Donatui Motiejūnui, vidurio puolėjo pozicija atrodo problematiška, bet tarp kandidatų vietos neatsirado šį sezoną Lenkijoje puikiai žaidusiam „centrui" 217 cm ūgio Ovidijui Galdikui.

Nors šiuo metu vykstančioje Lenkijos ketvirtfinalio serijoje su „Stelmet" ekipa Gdynės „Asseco" klubas pralaimi 1:2, reguliariajame sezone lietuvis rungtyniavo stabiliai ir užtikrino savo komandai vietą atkrintamosiose varžybose.

26 metų 217 cm aukštaūgis Lenkijos reguliariajame sezone buvo lyderis net pagal tris rodiklius. Lietuvis pirmavo pagal atkovotus kamuolius (10,5), blokuotus metimus (2,7) ir dvitaškių pataikymą (76 proc.). Jis taip pat vidutiniškai pelnydavo po 11,9 taško.

O.Galdikas išsiskyrė ir kaip naudingiausias sezono žaidėjas, jis vidutiniškai rinko po 21,8 naudingumo balų.

Antrą sezoną Lenkijoje rungtyniaujantis lietuvis praėjusią vasarą save išbandė ir „New York Knicks" ekipos vasaros stovykloje. Už Atlanto savo jėgas dar kartą išmėginti vidurio puolėjas tikriausiai keliaus ir po šio sezono.

Pats krepšininkas nenusimena, kad J.Kazlauskas neįrašė jo net į išplėstinį sąrašą. Reikia pripažinti, kad vidurio puolėjo pozicijoje konkurencijos netrūksta. Pranokti Joną Valančiūną, Robertą Javtoką, Antaną Kavaliauską ar Darjušą Lavrinovičių nėra taip paprasta. Šį kartą J.Kazlauskas šansą suteikė 21-erių Kauno „Žalgirio" vidurio puolėjui Artūrui Gudaičiui.

– Jūsų statistiniai rodikliai žymiai išaugo iš Lietuvos persikėlus į Lenkijos lygą. Kas tai lėmė?

– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes yra daug veiksnių, kurie nuo manęs nepriklauso, bet man padeda pasiekti statistinį rodiklį.

Pirma, manau, kad „Asseco" organizacija visai kito lygio nei vidutinės LKL ar NKL lygio komandos, kuriose aš žaidžiau. Dabar nereikia galvoti apie jokias problemas, su kuriomis gyvenau Lietuvoje, galiu koncentruotis tik į savo mylimą darbą.

Taip pat čia yra profesionalus komandos gydytojas, kuris prižiūri mano sunkiai dirbantį kūną. Turiu būti dėkingas ir treneriui, kuris randa man vietos žaidimo schemose. Taip pat nesu traumuotas ir galiu labiau pagauti varžybinį ritmą ir galiausiai man padeda žaidėjai aplink mane. Viskas susideda į galutinį rezultatą.

– Pirmavote šiame sezone pagal atkovotus kamuolius ir blokuotus metimus bei dvitaškių pataikymą ir aplenkėte nemažai lygos lyderių. Ar vadintumėte šį sezoną sėkmingiausiu karjeroje?

– Sėkmingiausiu vadinčiau, jeigu laimėtumėme Lenkijos lygą. Dabar kol kas sėkmingiausiu vadinu Šiaurės Europos jaunimo krepšinio lygos laimėtą jaunimo čempionatą su Vilniaus Gintauto Reginos komanda, kai paskutinę sekundę Ovidijus Varanauskas įmetė lemiamą „buzzerį". Jausmas tada buvo nepakartojamas.

Aišku, lygiai skiriasi ir statistiškai galima sakyti, kad šis mano sezonas buvo sėkmingiausias.

– Gdynės ekipa reguliariajame sezone buvo septinta, kaip manote, kaip komanda yra pajėgi užbaigti sezoną?

– Sporte visko būna. Gal ir pavyks mums laimėti prizinę vietą, nors dabar pralaimime 1:2, bet privalome visą laiką tikėti, kad galime laimėti kitas rungtynes ir nuveikti daugiau, nei iš mūsų tikimasi. Be šito užtikrinto jausmo juk negalime eiti į aikštelę.

– Lenkijoje žaidžiate dvejus metus. Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgiate tarp Lietuvos ir Lenkijos krepšinio lygų?

– Didžiausias skirtumas, kad Lenkijos lygoje daugiau lygiaverčių komandų. Nėra rungtynių, kur žinotum, kad jau laimėjai eidamas į aikštelę. Skiriasi ir greitis, nors kiek šiemet žiūrėjau LKL lygos rungtynių, tai 6–7 komandos yra sustiprėjusios palyginti su praėjusiais metais.

Lenkijoje vyrauja daugiau atletiškumu paremti sprendimai aikštėje. Lietuvoje rungtynių analizė, žaidėjų parengimas rungtynėms ir patys žaidėjai turi daugiau patirties ir sugeba daryti protingesnius sprendimus bei išnaudoti vieni kitus siekdami bendro tikslo. Bet šie skirtumai nėra tokie dideli.

– Ar galvojate po šio sezono keisti komandą? Prioritetas būtų teikiamas Lenkijos ar užsienio klubams? Galbūt ieškosite komandos, žaidžiančios Eurolygoje?

– Nežinau, kaip čia gali nutikti. Norėsi ir svajosi vieno, o gausi kita. Vienas skambutis gali viską apversti aukštyn kojomis. Šiuo metu aš turiu sutartį su „Asseco" ir kitiems metams, todėl apie tai negalvoju. Tai yra labiau klubo ir mano agentų darbas. Man „Asseco" klube viskas labai patinka, todėl galiu ir dar metams pasilikti Gdynėje.

– Savo, kaip krepšininko, karjerą pradėjote Kauno „Žalgirio" dublerių komandoje. Ar norėtumėte sugrįžti į Kauną ir atstovauti „Žalgiriui"?

– Kodėl gi ne. „Žalgirio" klubas vienas geriausių Europoje jau daugelį metų. Be abejo, norėtųsi pabandyti kada nors, bet turi turėti ir kažką tokio kaip krepšininkas, kad galėtum jiems padėti laimėti titulus, nes bet ko jie juk neima.

– Po sėkmingo žaidimo Lenkijoje ne vienas krepšinio ekspertas garsiai kalbėjo, kad jūs nusipelnėte šanso Lietuvos rinktinėje. Ar matote save J.Kazlausko žaidimo schemose?

– Kas čia tie ekspertai? Jiems gal taip atrodo, bet pagrindiniam treneriui taip neatrodo. J.Kazlauskas yra atsakingas už galutinį rinktinės rezultatą. Jis nusprendžia, ką kviesti, o ko ne, o ne ekspertai ar aš.

Aš manau, kad dar neturiu reikiamos patirties aukščiausiam lygiui. O schemose kol kas savęs nematau, nes nežinau, kokias stipriąsias puses treneris manyje galėtų įžvelgti, juk jis vienas iš geriausių.

Gal jam viskas kitaip atrodo nei mano prieš tai buvusiems treneriams. Ir šiaip jis visą laiką schemas keičia atsižvelgdamas į turimus žaidėjus ir būsimus priešininkus, todėl sunku ką nors ir pasakyti.

– Esate save išbandęs ir „Knicks" vasaros stovykloje. Ar planuojate artimiausiu metu kandidatuoti į NBA?

– Žinokite, negaliu daug apie tai šnekėti. Kaip sakiau, vienas skambutis gali viską pakeisti, todėl paprasčiausiai dirbu kiekvieną dieną, kad pasiekčiau savo galimybių viršūnę. O vėliau kaip bus, taip bus. Nėra viskas taip paprasta.

– Kokius žaidimo elementus dar norėtumėte tobulinti?

– Labiausiai norėčiau koncentruotis į tai, ką jau neblogai moku – atkovotus kamuolius ir žaidimą nugara į krepšį. Mesti kaip ir moku, tik kad ne visada tai leidžia per rungtynes arba tiesiog neduoda kamuolio tinkamu metu.

– Į kokius Lietuvos ar užsienio „centrus" lygiuojatės?

– Lygiuotis gali į bet kurį labiau žinomą krepšininką, bet juo niekada nebūsi. Labai jau mes skirtingi. Daug yra žaidėjų, kurie man patinka žaidimo stiliumi, tai ir broliai Lavrinovičiai, ir Gasoliai, ir Antonio Davisas. Žiūri į juos, pasiimi kažką įdomaus, bet kad per rungtynes kartais pakartoti nepavyksta, tai ir nebandai daugiau. Manau, kad man dar reikia „juodai" dirbti, kad pasiekčiau jų lygį.










Dovilė Šeduikytė | 15min.lt

{fcomment}