Kodėl Š. Jasikevičius dar ilgai nebus Lietuvos rinktinės treneriu (Komentaras)

Lietuvos rinktinė 20 Gruodis 09

FIBA, Barcelona nuotr.

Praėjusį penktadienį (76:80 nusileido Danijai) skaudų antausį gavusi Lietuvos krepšinio rinktinė (2/2) grįžo į pergalių kelią. Sekmadienį Dariaus Maskoliūno auklėtiniai Vilniuje 84:71 (20:15, 29:21, 18:15, 17:20) įveikė Belgijos (3/1) krepšininkus.

„Žalgirio metraštis“ nusprendė pasisakyti apie tai, koks rinktinės treneris turėtų būti šiandien ir kodėl „Barcelona“ strategas Šarūnas Jasikevičius juo nebus dar ilgai.

Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Mes esame pratę, kad į nacionalinės rinktinės stovyklas susirenka geriausi Lietuvos krepšininkai, kurių žaidimui diriguoja ryškiausi šalies treneriai. Vasaros stovyklos, pasirengiamosios varžybos, čempionatai, visa tai – mums įprastas rinktinės tvarkaraštis. Tačiau paskutiniu metu visa ši mums įprasta ir daug emocijų kelianti tvarka pasikeitė iš esmė. Dabar esame priversti matyti antrą ar net trečią šalies rinktinės sudėtį su treneriais, kurie gali atvykti į rinktinę, bet nebūtinai yra patys geriausi ar perspektyviausi. Tai iš esmės drebina mano meilės rinktinei pamatus.

Kaip pasikeitė rinktinės trenerio darbo specifika?

Mums įprastas rinktinės tvarkaraštis buvo ilgas: kelios savaitės fiziniam ir taktiniam pasirengimui pajūryje, draugiškų rungtynių ciklai, tada čempionatas ar Olimpiada. Tai užtrukdavo pusę vasaros, per kurią mes gyvendavome rinktinės ritmu. Treneris būdavo kviečiamas olimpiniam (ketverių metų) ciklui, per kurį įvykdavo ir Europos, ir Pasaulio čempionatai bei visų taip laukiamos vasaros Olimpinės žaidynės. Per šį laikotarpį rinktinės branduolys išlikdavo toks pats, pasikeisdavo tik labai maža dalis žaidėjų. Atsirasdavo geras vieni kitų pažinimas, susižaidimas, mokėjimas susikalbėti abejose aikštės pusėse. Trenerio darbas būdavo sustyguoti žaidimą taip, kad žaidėjai, atvykę į naują rinktinės stovyklą, galėtų greitai įsilieti į žaidimą ir pasiektų kuo geresnių rezultatų medalių dalinimosi beprotybėje.

Tačiau dabar viskas pasikeitė. FIBA sukurta „langų“ sistema rinktinės sampratą pavertė pajuokos objektu, o trenerius pastatė į kvailių vietą: jie neturi laiko nei žaidėjus pažinti, nei kurti sudėtingus žaidybinius planus, nei įgyvendinti strategines idėjas aikštelėje. Šiuo metu treneris yra žmogus, kuris per kelias pasirengimo „langui“ dienas turi kuo paprasčiau paaiškinti silpnąsias priešininkų vietas ir kaip kuo paprasčiau išnaudoti savo stipriąsias individualaus žaidimo stiprybes, nes apie komandinį žaidimą nebėra net ko kalbėti, kai aikštelėje žaidžia žmonės, kurie atvyksta iš skirtingų klubų, ne vienodo pajėgumo lygų, o kartais apskritai nespėja nė vienas kito vardo gerai įsiminti.

Taigi treneris iš žmogaus, kuris būdavo pagrindinis komandos vairininkas, buriantis, vienijantis ir telkiantis, tapo situacijos auka. Jo pagrindinis darbas – ne suburti vieningą, konkurencingą komandą, kuri siektų pergalių, bet liepti žaisti kuo daugiau Pick n‘ Roll‘ų ar nugara į krepšį ir tikėtis, kad patyrę komandos vilkai patemps komandą iki pergalės prieš trečiarūšes komandas, kurios tokia pačia sudėtimi žaidžia jau gal penkmetį ir nejaučia jokio spaudimo. Ar tai sveika ir normalu? Ne. Tai žlugdo konkurencingo ir emocijų kupino tarptautinio krepšinio idėją ir palieka mus kvailių vietoje, nes vietoje geriausio krepšinio stebime tarpklasines varžybas, kuriose svarbiausia tai, kaip iššaus kuris nors vienas žaidėjas. Mano nuomone, tai yra pasityčiojimas ir iš krepšinio, ir iš sportinio principo, ir iš žaidėjų, ir ypatingai iš trenerio.

Kodėl mes nesulauksime geriausių trenerių už rinktinės vairo?

Tokia sistema, kuri šaiposi iš trenerio darbo ir vaidmens komandoje, niekada neprivilios Šaro ar kito rimto trenerio, dirbančio Eurolygoje. Kadangi rinktinės treneris dažniausiai sudaro sutartį su savo šalies krepšinio federacija olimpiniam ciklui, jis turi komandai vadovauti ne tik rengiantis ar dalyvaujant čempionatuose bei Olimpiadoje, bet ir per atrankos langus, kurie visada kertasi ir su Eurolygos, ir NBA tvarkaraščiais. Tai reiškia, kad komandai (su minimaliom išimtim) negalės atstovauti nei geriausi žaidėjai, nei rimčiausias trenerių štabas. Tad kokiam save gerbiančiam aukščiausio lygio treneriui norėsis imtis tokios avantiūros? Ar mes matytume Šarą, stabdantį dalyvavimą Eurolygoje vien tam, kad galėtų vadovauti antros sudėties rinktinei, žaidžiančiai prieš Daniją, Belgiją ar Estiją? Tikrai ne. Todėl pirmo ryškumo treneriai (ilgainiui visi) nebestovės prie nacionalinių komandų vairo.

Tai bet kuriuo atveju visada atsilieps ir bendrai komandinei nuotaikai, ir žaidėjų norui atstovauti savo šaliai, ir apskritai būsimiems ateities rinktinės rezultatams. Šiuo metu nacionalinė šalies vyrų rinktinė kone stovi ant bedugnės krašto ir dar nėra ne tik kad neužsitikrinusi vietos Europos čempionate, bet dar ir privalo laimėti kito „burbulo“ rungtynes, jog į jį patektų. Mes pralaimime estams, belgams, danams ne todėl, kad mūsų komanda prasta, o todėl, kad atsiradę iš niekur per kelias dienas negalime tapti komanda.

Būtinai kas nors pasakys, kad mums nereikia būti komanda, norint laimėti prieš danus. Ir tai bus tiesa, nes kiekvienas mūsų žaidėjas yra individualiai stipresnis už priešininkus. Vis dėlto, čia veikia keli veiksniai. Visų pirma, treneris nespėja pažinti savo rinktinės žaidėjų, o jų stipriąsias puses turi perprasti stebėdamas rungtynių vaizdo įrašus, tačiau tai jis turi daryti dar ir dirbdamas savo tiesioginį darbą klubiniame krepšinyje. Manote, Šaras leis Dariui pasiimti kelias laisvas savaites, jog jis pasirengtų atrankos langui? Tikrai ne. Tad šioje vietoje apie kokybišką pasirengimą priešininkui galime pamiršti.

Žaidėjai atvyksta į rinktinę, kurioje yra daugiau naujų veidų, nei seniai joje žaidžiančių. Tam, kad komanda galėtų demonstruoti žaidimą, paremtą ne individualiais reidais link krepšio, vyrams reikia pajausti vieniems kitus. Tai reikia padaryti per itin trumpą laiką (kelias dienas), nors prieš tai žaidėjai turėjo sunkias keliones iš įvairių pasaulio vietų, būti izoliacijoje ir taip toliau. Kokios kokybės galime tikėtis? Jokios. Ir nors mes esame individualiai stipresnis už bet kurį danų žaidėją, vis dėlto šioje vietoje išlenda kitos problemos: kaip dalintis kamuoliu, kur jį atmesti, kaip sukurti geriausią įmanomą metimą, kai rinktinės debiutantai nori parodyti save ir treneriui, ir visai šaliai, kaip nugalėti ryškesnių žaidėjų ego, kai bandoma žaisti pavieniui ir reikia tirpdyti atsilikimą? Klausimų daugiau nei atrodo, o ir priešininkai iš esmės tokia pačia sudėtimi žaidžia jau seniai bei puikiai pažįsta vienas kitą. Tad kai turi 12 stiprių žaidėjų, atsiranda daugybė problemų, apie kurias mes net nepagalvojame. Ir reikia pridurti, kad spaudimas iš visuomenės treneriui ne tik kad nėra sumažėjęs (lyginant su vasaros čempionatais), bet ir padidėjęs, kai esi absoliutus favoritas „ant popieriaus“, bet realybėje tai žaidi su vyrais, kurie vienas kitą dažniau mato laikraščių antraštėse, nei žaidžiančius aikštelėje.

Pabaigai

Taigi visos išvardintos priežastys mums dar ilgai (bent jau kol bus vykdoma FIBA langų strategija, o ir pati asociacija neužkas karo kirvio su Eurolyga) mes už rinktinės vairo neturėsime geriausių savo strategų, nes nei vienas iš jų nenorės tapti tik nuolatinių kritikos strėlių taikiniu. Net ir Dainius Adomaitis, kuris laimėjo praktiškai visas „langų“ rungtynes buvo tampomas žiniasklaidos dėl priimamų sprendimų bei komandos rodomų rezultatų aikštelėje. Tai reiškia, kad mes, vertiname ne tik pergales prieš silpnesnius varžovus, bet ir tai, kaip komanda žaidžia. O kokybiško žaidimo mes nesulauksime, kol bus vykdoma „langų“ sistema.

Komanda taip pat atrodys pajuokos verta, bet tik todėl, kad yra situacijos įkaitė. Aš nuoširdžiai netikiu, kad toks krepšinio cirkas gali tęstis amžinai. Viliuosi, kad kažkieno ambicijos ir ego ilgai nestovės aukščiau sportinio principo, ir mes galų gale galėsime ir vėl su jauduliu stebėti geriausius savo krepšininkus, besigrumiančius dėl medalių, o už jų nugarų matysime stovintį geriausią savo strategą“, - rašė „Žalgirio metraštis“.