R. Kurtinaičio gyvenimas – dokumentiniame filme: „Šiais laikais būtume vadinami verslininkais“

Stasys Petkus nuotr.

Jau pirmadienio vakarą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė rinksis į pirmąją treniruotę „Active Vilnius“ arenoje. Tai bus pirmoji treniruotė, kurioje Rimas Kurtinaitis dalyvaus kaip vyriausiasis Lietuvos rinktinės treneris.

Lietuvos krepšininkai šią savaitę dukart susitiks Šiaurės Makedonijos rinktine – ketvirtadienį komandos rungsis Skopjė mieste, o sekmadienį rinktinės susitiks Klaipėdoje. Abi pergalės lietuviams garantuotų patekimą į 2025 m. Europos čempionatą.

Prieš antrąsias rungtynes LRT Plius televizijos žiūrovai išvys dokumentinio filmo premjerą „Rimas Kurtinaitis. Krepšinis – mano gyvenimas“. Filmo pradžia – šeštadienį 18:00 val.

Jame bus galima išvysti dar niekur neregėtų epizodų iš spalvingo R. Kurtinaičio gyvenimo. Pavyzdžiui, 1989 m. vykusį NBA „Visų žvaigždžių“ savaitgalį, kur R. Kurtinaitis dalyvavo Snaiperio konkurse.

Filmo kūrybinė grupė – Stasys Petkus (idėjos ir filmo autorius), Gintarė Grikštaitė (scenarijaus autorė), Žilvinas Petkus (operatorius), Donatas Simaitis (montažo režisierius). Aušra Šaltenytė (LRT vyriausioji archyvarė).

Pristatydamas dokumentinį filmą, S. Petkus sakė:

„Dėkoju kūrybinei grupei, kuri dirbo neskaičiuodama darbo valandų ir jėgų. Manyčiau, pavyko sukurti patrauklų produktą, kuris bus įdomus ir vertingas ne tik dabarties, bet ir ateities kartoms. Kartu tenka išreikšti ir apgailestavimą, kad šis filmas nesudomino nei Lietuvos krepšinio federacijos (LKF), nei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), nei  Nacionalinės sporto agentūros (NSA). Per dvylika „TV Sporto dokumentikos“ veiklos metų tai pirmasis filmas, kurio premjera įvyks ne kino teatre. Deja, tokios premjeros taip pat kainuoja, o mums, kūrėjams, be minėtų organizacijų paramos tokios išlaidos yra pernelyg didelės.“

Čia pat filmo autorius pridūrė: „Labai džiugu, kad Rimas Kurtinaitis pagaliau sulaukė galimybės ir dabar sieks pergalių būdamas vyriausiuoju Lietuvos rinktinės treneriu. Tikiu, kad būtent šis treneris gali padėti Lietuvai vėl sugrįžti ant prizininkų pakylos tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.“

Stasys Petkus nuotr.

Didžiosios pergalės vilkint ir sportinį, ir trenerio kostiumą

R. Kurtinaičio laimėjimai kalba patys už save. Būdamas krepšininku jis tapo olimpiniu čempionu, su Lietuvos rinktine dukart iš eilės iškovojo olimpinius bronzos medalius.

R. Kurtinaitis atstovaudamas Kauno „Žalgiriui“ tris kartus iš eilės tapo Sovietų Sąjungos čempionu, o šios pergalės simbolizavo tautinį lietuvių identitetą ir nepriklausomybės siekį.

Rimas Kurtinaitis, kaip krepšininkas, savo kolekcijoje turi visą Europos čempionatų medalių kolekciją.

Dirbdamas treneriu R. Kurtinaitis net tris kartus triumfavo Europos taurėje – to iki šiol nėra pavykę padaryti jokiam kitam treneriui.

Vadovaudamas Vilniaus „Lietuvos rytui“ 2008–2009 m. R. Kurtinaitis iškovojo visus įmanomus 5 titulus ir tai yra visų laikų sostinės klubo rekordas.

Tai – tik maža dalis R. Kurtinaičio laimėjimų krepšinyje. „TV Sporto dokumentikos“ filme apie R. Kurtinaitį mintimis dalijasi Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Vladas Garastas ir daugelis kitų Lietuvos krepšinio asmenybių.

Visų laikų geriausias Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis, prisimindamas jaunystės nuotykius ir pergales su R. Kurtinaičiu, sakė:

„Niekas nemaišydavo, nes nesilinksmindavom ten kiekvieną dieną. Jeigu laimim, tai ir džiaugiamės. Kaip sakė vienas iš trenerių, tai kaip jūs ten „baliavojat“ – visi mato viską, paskui kalba. Mes va savo laiku sako nueinam į garažą, į duobę įlendam, „trilitrinį“ pasistatom, išgeriam ir niekas apie mus nieko nežinojo. Mes pažiūrėjom ir sakom – tai jūs taip ir darykit, mes norim pasidžiaugti kartu su visais. Tai va toks skirtumas kartų buvo. Užtenka vieną kartą pamatyti ir paskui gali galvot, kad visą gyvenimą vartoja.“

Čempioniškas charakteris

Tuo metu R. Kurtinaičio komantos draugas Valdemaras Chomičius akcentavo žmogiškąsias filmo herojaus savybes:

„Tai žmogus, kuris yra teisingas. Nelabai žmonėms patinka kada tau rėžia į akis tiesiai šviesiai. Tai tas jo sąžiningas tiesmukiškumas turbūt yra viena iš tų pagrindinių jo savybių. Ir draugiškumas, tu gali bet kada naktį jam paskambinti jeigu bėda ar ką, jis visada pasiruošęs padėti, jeigu tik yra ar gali. Jokių problemų“

Istorines pergales devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose su Kauno „Žalgiriu“ ir Lietuvos rinktine pasiekęs treneris Vladas Garastas, kalbėdamas apie R. Kurtinaičio asmenybę, pastebėjo:

„Vyrai buvo čempioniško charakterio – tie, kurie nori laimėti Olimpiadą, o ne „Valstiečių Spartakiadą“. Žaidėjas turi turėti tokį jausmą, pasiryžimą. Tik tokie žmonės, kurie turi tokį įsitikinimą, tokį charakterį, gali pasiekti pergales. Tokio charakterio buvo ir Kurtinaitis.“

Belaukiant R. Kurtinaičio debiuto prie Lietuvos rinktinės vairo ir dokumentinio filmo premjeros, kviečiame susipažinti legendinės Lietuvos krepšinio asmenybės požiūriu į sportą, pergales ir gyvenimo kasdienybę.

„Manęs kartais klausia žaidėjai. kiek laiko vyks treniruotės? Jeigu padarysit tą darbą, kurį šiandien turiu suplanavęs, vyks pusę valandos. Nepadarysim, vyks dvi valandas, gal penkias, kol padarysim, nes man nereikia užsidėt varnelę, kad atėjom į darbą. Man reikia padaryti šitą darbą“, – dokumentiniame filme kalbėjo R. Kurtinaitis.  

Jis taip pat atkreipė dėmesį į vis dažniau visuomenėje aptarinėjamą temą – krepšininkų sportinį režimą ir atmosferą rinktinėje.

„Į jūsų buitį ir į jūsų laisvalaikį aš nelendu. Jeigu jūs esat tokie stiprūs, kad galit rūkyti ir išgerti ten kažkokio alaus ar viskio, aš nežinau, bet jūs man kitą treniruotę dirbsit pilna jėga, prašau, darykit tą. Atmosfera rinktinėje, kad jinai būtų gera, yra viena. Gera atmosfera gali būti, nežinau, Kanaruose, ar dar kur. Čia yra darbas, kur laukia 3 milijonai žmonių ir laukia rezultato. Ir kiekviena nesėkmė yra konkrečiai kiekvieno lietuvio nesėkmė. Aš taip matau tą visą reikalą.“

„Kad pasiektum tą sėkmę, reikia dirbti. Dirbsim nuobodžiai, daug ir sieksim rezultato. Pavyks, nepavyks, nežinau. Gal žaidėjams toks matymas netinka, aš nežinau. Jie nori gal būt žemesnėje vietoje, bet geresnėje atmosferoje? Na, čia ne man. Tada man ten nėra ką veikti. Aš, kaip sakau, aš visą gyvenimą žaidžiu pokerį atvirom kortom. Nieko aš neslepiu.“

Stasys Petkus nuotr.

Ypatinguose prisiminimuose – Sąjūdis pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis  

Treneri, ką pats manote apie jums dedikuotą dokumentinį filmą, kurį LRT Plius žiūrovai išvys jau šį šeštadienį?

Džiaugiuosi, kad pirmą pavyko padaryti iki galo. Apie mane viską darė – knygas rašė, filmus kūrė, bet nieko nebaigė. Juokauju, kad dar vis treniruoju, nes duodu visiems šansą, kad baigtų savo pradėtus darbus. Jeigu rimtai, filme sudėta daug gerų dalykų, apie kuriuos buvau pamiršęs. Patinka, kad yra kolegų pasisakymai. Daugelis iš kolegų mano yra paprasti. Jei kažkas blogai, tai jie pasakytų, kad kažkas blogai. Ten daugmaž viskas pozityviai. Džiaugiuosi, kad iš šalies apie save susidariau tokį paveikslą, apie kurį net nesusimąsčiau.

Jūsų gyvenimas tiesiog nusėtas istoriniais įvykiais ir pergalėmis. Kada gyventi  buvo smagiausia?

Man sukelia juoką žmonės, kurie sako „aš tave myliu“. Tai labai matosi šou atstovų gyvenimuose. Apie tokius dalykus kaip meilė, turi pasakyti, kai į viską žiūri iš praeities. Turi atsisukti būtąjį kartinį ar būtąjį dažninį laiką ir tada pasakyti „aš mylėjau“.

Mano grįžimas mintimis yra toks, kad nuėjau nuo sovietinės visuomenės iki dabar. Gražiausias laikotarpis yra tada, kai tau nerūpi, kokioje santvarkoje gyveni, tau yra 16–20 metų, tu optimistas, nori pakeisti pasaulį. Geriausia yra tada, kai esi jaunas. Svarbu, kad esi sveikas, nieko neskauda, turi energijos, turi laiko naktiniam gyvenimui. Čia toks bendras jausmas.

Bet jeigu kalbant apie politinį, sportinį gyvenimą, kuriame buvo daugiausiai produktyvumo, tai būtų laikotarpis maždaug nuo 1998 iki 1998 m. Aš pats užaugau tokioje šeimoje, kurioje mano tėtis buvo „tampomas po saugumą“ už vakarietišką požiūrį. Pamenu, kai pas mus į namus atvykdavo saugumiečiai. Gerai, kad jau buvo pasibaigęs laikotarpis, kai už tokį požiūrį veždavo į Sibirą. Saugumas tik pabardavo. Tėtis klausydavo Amerikos balso, Laisvosios Europos radijo. Visi vakarais klausydavom.

Mes išsilaisvinome, tapome nepriklausomi. Jau galėjom save išreikšti ne tik „Žalgiryje“, bet ir Lietuvos rinktinėje. 1992 m. olimpiadoje jau dalyvavome, kaip lietuviai. Galėjom pasauliui parodyti, kad esame laisvi. Šitas laikotarpis man yra produktyviausias. Šis laikotarpis man buvo pats svarbiausias, jeigu neskaičiuotume šeimos, vaikų gimimo.

Pasaulėžiūrą formavo ir tėvų auklėjimas, ir knygos

Baigęs krepšininko karjerą vadovavote tuometiniam Kūno kultūros ir sporto departamentui (KKSD). Filme užsiminėte, kad dirbote praktiškai negaudamas jokio atlygio. Ar tikrai taip buvo?

Taip buvo, aš neslepiu to. Mes, krepšininkai, ir sovietiniais laikais uždirbdavome neoficialiai daugiau. Mes turėjome galimybę vykti į užsienį, pirkti įvairių prekių ir jas parduoti čia. Tuo metu tai buvo vadinama spekuliacija. Už tai grėsdavo kalėjimas. Aišku mus, sportininkus, praleisdavo pro pirštus. Šiais laikais būtume vadinami sėkmingais verslininkais ir nuomonės formuotojais.

Būdavo įprasta, kad krepšininkai sumoka restoranuose už visos kompanijos vakarienę. Po keturių metų darbo KKSD mano santaupos gerokai aptrupėjo ir teko grįžti didįjį krepšinį – šįkart į treniravimą.

Nuėjau į tikrai į didelį minusą su darbu sporto departamente. Bet buvo įdomu dirbti, ruošti sportininkus olimpiadoms, sudarinėt sporto strategijas, dalyvauti pasiruošime. Mes Sidnėjaus olimpiadoje pasiekėme geriausius rezultatus ir dėl to labai džiaugiuosi. Ką aš buvau uždirbęs būdamas krepšininku, tą išleidau dirbdamas KKSD, bet treniruodamas vėl sugrįžau į teigiamą balans ir viskas pasistengė. To laikotarpio visiškai nesigailiu.

Su jumis galima kalbėtis ne vien apie krepšinį ar pinigus, bet ir apie kur kas daugiau gyvenimiškų dalykų. Kas nulėmė, kad esate tokia įvairiapusišką asmenybė?

Mano mama dirbo Karolio Požėlos spaustuvėje. Ji sovietiniais metais spausdino knygas. Jei kažkas tuo metu dirbdavo mėsos kombinate, tai pas juos namuose būdavo mėsos, nes buvo įprasta iš fabriko kažką parsinešt. Pas mane namuose buvo visos grožinės literatūros knygos. Aš 70 proc. tų knygų perskaičiau. Ta literatūra nebuvo sovietinė, ji buvo labiau apie nuotykius ir meilę. Kai 11 klasėje mokiausi ir būdavo literatūros pamokos mums, tai mums užduodavo per savaitę perskaityt po knygą tai man jų daug skaityt nereikėjo, nes būdavau jas perskaitęs.

Taip ir susidarė platesnė pasaulėžiūra. Viską plačiau pamatai. Mano tėvai irgi buvo labai išprusę nors buvo darbininkai. Ar tai būtų šalies prezidentas, ar sargas – turi būti su visais kultūringai vienodas. Tą man įskiepijo. Todėl su visomis „klasėmis“ turėjau artimus ryšius. Kiti mato, kad vienas tingesnis, kitas „biednesnis“, todėl su jais nebendrauja.

Kokią knygą galėtumėte rekomenduoti jaunam krepšininkui. Kokia knyga galėtų padėti formuotis jo charakteriui?

Anksčiau skaičiau Josepho Murphy knygą „Jūsų pasąmonės galia“. Ji yra apie tai, kaip pasiekti gyvenimo tikslus, kaip save nuteikti, kaip neišgyventi, jei ištinka nesėkmė. Lietuviškam pasaulyje turim skirtingų nuomonių ir komentuoja dažniausiai tie patys žmonės. Apie kiną, teatrą, krepšinį, futbolą. Komentarai dažniausiai būna neigiami ir jei žmogus čia yra tik pradedantis, tai jį tai gali pažeisti.

Aš jau turiu begemoto ar krokodilo odą – manęs tai nežeidžia. Dabar yra jaunų žmonių, kurie pradeda kažko siekti, sulaukia daug priešininkų dėl pavydo ir kitų priežasčių. Juos bando psichologiškai sumenkinti ir tai gali juos sužlugdyti.

Todėl knyga „Pasąmonės galia“ gali padėti nusiteikti, išgydyti keletą „ligų“. Viskas vyksta per tavo pasąmonę, kaip save užkoduoji. Jei žmogus nori kažko gyvenime siekti, o ne tik egzistuoti, reiktų šią knygą perskaityti. Knygoje galime rasti atsakymus, kaip save valdyti, kaip neliūdėti, kaip nestresuoti. Tai nėra lengva knyga, bet gyvenimui duoda pamatus.

Stasys Petkus nuotr.

Linki pagerinti sau priklausančius rekordus

Esate vienintelis treneris pasaulyje, kuriam pavyko net 3 kartus laimėti Europos taurę. Prie šio pasiekimo prisidėjo ir buvęs jūsų auklėtinis, visų laikų rezultatyviausias LKL krepšininkas Mindaugas Lukauskis. Koks jūsų santykis su šiuo ilgaamžiu žaidėju?

M. Lukauskis yra sakęs, kad yra dėkingas už tas sunkias treniruotes, kurios pratęsė jo gyvavimą krepšinio aikštėje ir davė dar kažkiek metų. Sakė, kad užkroviau tokį fundamentą, kad galėjo žaisti 3 metais ilgiau nei galėjo.

M. Lukauskio Sportinė kondicija yra fenomenali, nors net neįsivaizduoju, kaip jis jaučiasi. Visi tie LKL rekordai. Jis jų „pamušęs“ tikrai daug. Man teko didelė garbė turėti tokį žaidėją savo komandose, jis niekada manęs nepavedė.

Tai galėčiau tą patį pasakyti ne tik apie M. Lukauskį, bet ir apie visą tuometinę 2008–2010 m. „Lietuvos ryto“ komandą. Mes sportavome daugiau nei kitos komandos, sportavome labai daug. M. Lukauskis buvo vienas tų darbštumo lyderių. Daug dirbom ir daug pasiekėm. Kai dabar mes vieni kitus sutinkame, paspaudžiame rankas, apsikabiname. Tos pergalės mus suvienijo visam gyvenimui.

Su Giedriumi Žibėnu esate vieninteliai treneriai, kuriems vadovaujant „Rytas“ net dukart tapo LKL čempionais…

Buvo toks ledo ritulininkas Wayne‘as Gretzky. Jis buvo Kanados–Amerikos „Top“ įvarčių savininkas NHL lygoje. Po jo augo kitas ledo ritulininkas ir vieną dieną sumušė Gretzky rekordą. Tada jo paklausė „Kaip vertinate, kad jūsų rekordas pagerintas?“ Jis paprasčiausiai atsakė: „Laikmetis bėga ir džiaugiuosi, kad mano rekordas yra sumuštas. Tai rodo, kad ledo ritulys žengė į priekį.“ Šaunus atsakymas.

Norėčiau pasakyti panašiais žodžiais, nes vienu metu „Rytui“ tikrai labai nesisekė. Buvo vienas ilgas tarpas, kai buvo daug problemų. Dabar dirba treneris Giedrius Žibėnas. Labai geras treneris, labai jį gerbiu. Linkiu jam pagerinti mano pasiekimą ir ne tik Lietuvos mastu, bet ir Europoje. Labai juo džiaugiuosi ir linkiu jam sėkmės tiek Lietuvos krepšinyje, tiek Europos krepšinyje. Duok Dieve jo vyrams sveikatos ir sėkmės.

Šiuo metu dirbate  Azerbaidžane. Ten, kur 2003 m. pradėjote savo trenerio kelią.  Ar spaudos konferencijose pažarstote žurnalistams tokių frazių, kokias sakydavote dirbdamas  Lietuvoje? Pavyzdžiui, „Krepšinis ne seksas – abiems gerai nebus“?

Oi ne (ilgai juokiasi). Čia yra kitokia kryptis. Kad tokias frazes žarstyti, tai šalis turi mane labai gerai pažinoti. Čia viskas vyksta solidžiai, visi interviu turi savo pasekmes. Čia krepšinis dar tik vystomas ir kiekvienas pasakytas žodis yra priimamas rimtai. Čia kalbi tik apie dalykus, kuriuos reikia gerinti, kuria kryptimi reikia dirbti.

Čia ne laikas ir ne vieta juokauti. Lietuvoje visi mane pažįsta, jiems yra gal juokinga. Čia to daryti negaliu.  Gal po kokių 3 metų gal ir bus galima juokauti, kai viskas įsibėgės.

Dokumentinio filmo „Rimas Kurtinaitis. Krepšinis – mano gyvenimas“ premjerą žiūrėkite lapkričio 23 d., šeštadienį, 18:00 val. per LRT Plius.

Krepsiniozinios.lt