D. Motiejūnas – apie PAOK iššūkį, A. Trinchieri ir pažįstamą areną: „Noriu laimėti“

PAOK nuotr.

Akivaizdu, kad prieš beveik 16 metų pirmą kartą į PAOK areną įžengęs Donatas Motiejūnas nė negalėjo įsivaizduoti, jog vieną dieną į Salonikus sugrįš ne kaip varžovas, o kaip šio klubo žaidėjas.

NBA ir Eurolygoje solidžią karjerą sukūręs lietuvis grįžo į „Palataki“ – šįkart vilkėdamas PAOK marškinėlius. Vakar Motiejūnas surengė pirmąją treniruotę su komanda, vadovaujama Andrea Trinchieri, ir jau skaičiuoja dienas iki debiuto naujoje ekipoje.

„Prisimenu tas rungtynes. Tai buvo mano profesionalios karjeros pradžia. Manau, kad tuomet buvau pirmąjį arba antrąjį sezoną Trevizo „Benetton“ komandoje.

Gerai jas prisimenu dėl arenos. Kai į ją atėjau, buvo labai tamsu, atmosfera – bauginanti, neįprasta. Sakyčiau, kažką panašaus turi Bolonijos „Virtus“. Kai įžengi į areną ir ten tamsu, visi sirgaliai apsirengę tamsiais drabužiais – tai gali išgąsdinti ne vieną žaidėją.

Todėl man buvo labai gražu sugrįžti į vietą, kurioje kadaise žaidžiau būdamas jaunas, o dabar grįžtu jau kaip subrendęs žaidėjas, veteranas, turintis daug patirties ir aplankęs daugybę skirtingų vietų“, – prisiminė Europos taurės grupių etapo susitikimą Motiejūnas.

Kalbėdamas apie sprendimą priimti PAOK pasiūlymą ir persikelti į Salonikus, Motiejūnas pabrėžė ambicijas, kurių nestokoja Graikijos klubas.

„Jungiuosi prie organizacijos, kuri turi aukščiausius tikslus, didelį norą augti, tobulėti ir judėti pirmyn. Manau, kad man tai yra tobula aplinka, nes pats visada stengiuosi augti, tobulėti ir dėl kažko kovoti. O PAOK garsėja savo aistra ir kovinga dvasia.

Dabar, pasikeitus klubo savininkams, žinau, kad tikslai yra aukšti, o lūkesčiai – taip pat. Tai sukuria spaudimą. Aš išmokau gyventi su spaudimu. Man jis patinka, nes spaudimas reiškia, jog iš tavęs kažko tikimasi.

Prieš pasirašydamas sutartį su PAOK paskambinau visiems aplinkiniams, nes emociniai sprendimai man nėra protingi sprendimai. Kalbėjausi su daugybe žmonių, kurie išmano krepšinį ir dirba krepšinyje, kad galėčiau priimti tinkamą sprendimą.

Vienas mano draugas pasakė, kad, su visa pagarba, tai yra teisingas sprendimas – geriau ateiti į klubą, turintį tokių ambicijų ir lūkesčių, nei rinktis Eurolygos komandą arba ekipą, kuri iš esmės dėl nieko nekovoja ir tiesiog... egzistuoja. Tokiu atveju net nežinai, ar joje pritapsi.“

Prie Motiejūno atvykimo prisidėjo ir naujasis PAOK vyriausiasis treneris Trinchieri.

„Maždaug prieš pustrečios savaitės man paskambino treneris Trinchieri. Jis paaiškino, ko iš manęs reikia, o aš jam pasakiau: „Panašu, kad jums manęs reikia.

Jaučiu, kad turiu tas savybes, kurių jis ieško žaidėjuje, todėl stengsiuosi jas čia atsinešti“, - kalbėjo lietuvis.

Motyvacija didelė, tačiau kartu su ja ateina ir spaudimas bei aukšti lūkesčiai. Kaip su visa tai tvarkytis?

„Viskas paprasta. Išeini į aikštę ir žaidi 100 procentų.

Maždaug tokiu metų laiku prisijungiau ir prie Belgrado „Crvena zvezda“ bei sugebėjau savo žaidimu padaryti įtaką komandai. Per visus šiuos metus išmokau vieną dalyką: kad ir kur eitum, turi prisitaikyti prie kultūros. Tai svarbiausia – gerbti kultūrą, prie jos prisitaikyti, o tada žaisdamas atiduoti 100 procentų, kovoti dėl kiekvieno kamuolio ir būti pirmuoju aikštėje.

Galiu pasakyti štai ką: nesvarbu, laimi ar pralaimi, žmonės, sirgaliai ir klubas vis tiek bus už tavęs. Būna gerų ir blogų momentų. Neprisimenu komandos, kuri būtų laimėjusi visas sezono rungtynes. Gyvenime būna gerų ir blogų laikotarpių. Toks yra gyvenimas, toks yra sportas.

Tačiau jeigu atiduodi 100 procentų ir kovoji iki galo, žmonės supranta, kad gali pralaimėti. Man blogiausia yra tada, kai nesistengi, kai tiesiog būni aikštėje, bet iš tikrųjų nekovoji ir nesivaržai. Man, kaip veteranui, tai nepriimtina.

Todėl, kad ir kur žaisčiau, stumiu į priekį visus žaidėjus. Rodau pavyzdį savo veiksmais – kaip reikia kovoti, kaip reikia varžytis. O aš pats noriu laimėti. Tai vienintelis dalykas, kuris man rūpi – pergalės“, - mintimis dalinosi D-Mo.

Krepsiniozinios.lt