Kodėl lietuviai Europos arenose atrodo kaip bailūs ėriukai?

LKL 15 Vasario 04

Praėjusios savaitės Lietuvos klubų pasirodymas per Eurolygos ir Europos taurės išvykos rungtynes dar kartą privertė konstatuoti liūdną tiesą – palikus namų areną, lietuviams kovoti dėl pergalės sekasi kur kas prasčiau.

Kauno „Žalgiris", sužaidęs 7 minutes prieš katalonus Barselonoje, jau atsiliko 4:20, ir rungtynių likimas tapo aiškus.

Klaipėdos „Neptūnas" sugebėjo iššvaistyti 21 taško persvarą Turkijoje ir iš savo rankų paleido labai svarbią pergalę. Žaisdamas prieš silpniausią Ispanijos komandą, spaudimui mačo pabaigoje pasidavė ir Vilniaus „Lietuvos rytas".

Dar graudžiau atrodo šio sezono „Neptūno" išvykos rungtynių statistika – uostamiesčio atstovai Eurolygoje pralaimėjo visas 5 rungtynes varžovų arenose. Pergalių šiuo atžvilgiu kol kas nepasiekta ir Europos taurėje.

Ar išties namų sienos reiškia tiek daug, kad, nuvykus į kitą šalį, komandos žaidimas pasikeičia neatpažįstamai? Kokios to priežastys ir kaip jas išspręsti?

Apie tai ir dar daugiau naujienų portalas Alfa.lt kalbėjosi su patyrusia sporto psichologe Aiste Žemaityte.

Kuo paaiškinti praėjusios savaitės lietuvių klubų kapituliaciją? – paklausėme specialistės.

Įprasta, kad su komandomis dirbantys specialistai išsako savo srities pastabas. Taigi komentuosiu išimtinai kaip sporto psichologijos specialistė. Yra pačių įvairiausių strategijų, kuriomis siekiama diktuoti žaidimo sąlygas varžovams. Viena iš jų – sutelktai pulti nuo pirmos minutės. Jei pavyksta, spurtuojama toliau, kol varžovų komanda atsigauna. Jei ne, pereinama prie plano B.

21 taško persvara krepšinyje yra vertinama beveik kaip pergalė. Esant tokiam skirtumui, mentaliai neparuošti sportininkai leidžia sau lengviau atsikvėpti – juk varžovų komanda, pralaiminti tokiu skirtumu, turėtų jaustis palaužta, sugniuždyta. Tačiau ne ta, kuri paruošta mentaliai kovoti iki galo ir išnaudoti varžovų atsipalaidavimo akimirkas.

Varžovai ne tik žinojo, kad rungtynės pasibaigia, kai nuaidi teisėjo finalinis švilpukas, bet ir pagal tai veikė. Mentaliai parengti sportininkai žino ir tai, kad palankus rezultatas „užmigdo" varžovus, kad jie tampa pasyvesni, ima laukti rungtynių pabaigos, daugiau ginasi, negu puola, žaidžia tempdami laiką... Taigi kaip tik tuomet yra itin palankiausias laikas sutelktai pulti. Dažna klaida – nuvertinti varžovą. Tuomet žaidžiama bet kaip. Tačiau bet kaip žaidžiant tampi silpnesnis už pačią silpniausią lygos komandą.

Kodėl krepšininkai ir kiti sportininkai neatlaiko įtampos, žaisdami išvykose?

Kas sukelia įtampą? Išoriniai ir / ar vidiniai veiksniai. Gali būti ir vienas ypatingo stiprumo veiksnys. Yra optimalaus veikimo ribos (apatinė ir viršutinė). Įtampa būtina, kad sportininkas mobilizuotųsi ir realizuotų save. Jei riba nepasiekiama arba viršijama, mobilizacija netinkama, rezultato nėra. Išvykose sportininkai ir treneriai neįvertina kelių faktorių – naujumo ir specifinio triukšmo kaip stresorių – ir neatlieka nujautrinimo. Mūsų visų organizmas veikia vienodai – į naujumą reaguojama adrenalino išskyrimu. Dažnai šios paprastos naujovės būna paskutinis lašas ir iš optimalios veikimo zonos pereinama į hiperaktyvaciją – degimą.

Kai sportininkas dega, jo mintys skrieja greičiau, nors kūnas jokių supergalių neįgavo. Numatymas, veiksmų apskaičiavimas tampa netikslus, sprendimų priėmimas klaidingas, judesiai blogiau koordinuoti. Tai paprasta ir labai dažna priežastis, kodėl sportininkai nesusitvarko su savo įtampa išvykose. Mentaliai treniruotas sportininkas moka atpažinti ir reguliuoti save net ir patekęs į hiperaktyvacijos zoną.

Ar galima sieti tą su mažesniu meistriškumu, ar tai tiesiog psichologinis aspektas?

Meistriškumas lieka toks pats bet kurioje pasaulio šalyje. Įgūdžių, atvykus į kitą šalį, niekas iš sportininkų neatima ir neprideda. Gali būti, kad sportininkai nesugeba išlaikyti susikaupimo visų varžybų metu, nes pavargsta. Nuovargis tik kažkuria dalimi yra psichologijos objektas.

Kiek įtakos galutiniam rezultatui turi vidinis nusiteikimas ir psichologija?

Profesionalus vidinis nusiteikimas būtinas tiek varžyboms, tiek elgesiui po klaidos, tiek reagavimui į replikas, tiek esant apylygiam žaidimui, pirmaujant ar pralaimint, metant lemiamą metimą... Burtų lazdelės nėra – yra tik darbas. Kai programos sudarytos tinkamai, yra ir rezultatai.

Psichologinis (mentalinis) pasirengimas yra rezultato dalis. Kokio dydžio? Lygiai tokio, kad sportininkas galėtų optimaliai realizuoti save. Po varžybų analizės įvardijamos konkrečios stiprios ir silpnos pusės. Jei silpnoji pusė yra gynyba, dirbama ties gynyba (taktika), jei per mažas šoklumas, dirbama ties šoklumu (fizinis parengimas), jei nesusikaupimas, dirbama ties susikaupimu (psichologija). Ir nieko čia keisto ar neįprasto – kiekvienas dirba savo darbą.

Tas pats „Žalgirio" treneris Gintaras Krapikas – diplomuotas psichologas. Ar tai turi įtakos komandos valdymui ir mikroklimatui?

Galėčiau komentuoti, jei nurodytumėte, kokius metodus ir technikas „Žalgirio" treneris naudoja, kurdamas mikroklimatą ir valdydamas komandą. Diplomas nurodo išsilavinimo kryptį, tačiau nenusako, kur žmogus specializavosi. Neabejotinai diplomuotas psichologas turi bendro pobūdžio žinių apie komandos valdymą, mikroklimato kūrimą.

Atrodo, kad lietuviams lengviau vytis, nei išlaikyti persvarą prieš varžovus. Kodėl?

Daugelyje sporto šakų pastebimas šis fenomenas. Kai tau tenka vytis, prarasti nėra ką, todėl pastangos maksimalios, dėmesys – tik į aikštelę, kovingumas idealus, motyvacija optimali – puiki savirealizacija, t. y. tai, ko reikia per rungtynes.

Ar galima sakyti, kad klubai ignoruoja sporto psichologus?

Tikrai ne. Klubai atsirenka psichologus. Man pačiai teko dalyvauti iš anksto nežinant dvikovoje su kolega. Prieš patikėdami savo deimantus specialistui, treneriai turi įsitikinti, kad: 1) tu esi geresnis psichologas už jį, trenerį, 2) kad esi geresnis už rinkoje jo žinomą geriausią psichologą (šypsosi). Jeigu nekalbama apie aukščiausio lygio pasiekimus, pakanka pirmo testo.

Dažnai sulaukiate pasiūlymų padirbėti su sportininkais?

Su elitiniais sportininkais dirbu nuolat. Per 12 darbo metų teko mentaliai rengti 28 sporto žvaigždes (suaugusiųjų grupė). Kartu dirbant buvo pasiekti šie rezultatai: 4 pasaulio čempionai, 15 Europos čempionų, 3 medalininkai iš olimpinių žaidynių, 11 medalininkų iš pasaulio čempionatų, 21 medalininkas iš Europos čempionatų.

Kaip atletus paveikia finansinis nepriteklius?

Didelio meistriškumo sporte yra pavyzdžių, kai sportininkai važiuoja į Angliją ar Norvegiją užsidirbti pinigų, kad galėtų sportuoti, nusipirkti inventorių, išlaikyti save. Kiti dirba statybose Lietuvoje, tačiau siekia savo aukštumų. Atlikti tyrimai taip pat patvirtina, kad dėl finansinių problemų sportinę karjerą baigia vos 6 proc. sportininkų. Finansiniai nepritekliai yra stresorius, tačiau ne sportinės karjeros stabdys.