Uždara Eurolyga: turnyro privalumai, auganti lygos vertė ir ką iš to laimėtų „Žalgiris“

Zalgiris.lt nuotr.

Nuolat pastaruoju metu girdime apie tai, kad viena ar kita komanda galvoja apie pasitraukimą iš vietinių pirmenybių ir žaidimą tik Eurolygoje.

Apie gresiančius pokyčius Senojo žemyno krepšinyje praėjusią vasarą kalbėjo keli Eurolygos klubų vadovai, o Pirėjo „Olympiacos“ savininkai broliai Angelopoulosai atskleidė, kad jų sprendimas nežaisti nacionalinėse pirmenybėse gali pakeisti visą Europos krepšinį.

Dar anksčiau Eurolygos vadovas Jordi Bertomeu yra atskleidęs, jog nori sukurti naują Europos krepšinio piramidę, kurioje stipriausios komandos nebežaistų nacionalinėse pirmenybėse, o pati lyga taptų uždara.

Kauno „Žalgirio“ vadovas Paulius Motiejūnas LRT portalui dar birželio 19 d. patvirtino, kad tokia galimybė ateityje yra reali. Jis taip pat pareiškė, kad norėtų, jog tai įvyktų kuo greičiau. Apie tai plačiau skaitykite čia.

Kad tai yra realu, Eurolyga pademonstravo ir šią savaitę, kuomet pareiškė, kad Vilerbano ASVEL bei Miuncheno „Bayern“ turėtų gauti ilgalaikes Eurolygos licencijas

Apie tai pasisakyti nusprendė ir „Žalgirio metraštis“. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Idėja Eurolygą paversti uždara lyga, kurioje žaidžiančios komandos atsiribotų nuo nacionalinių čempionatų, krepšinio kuluaruose sklando jau senokai. Uždaros lygos koncepcija galėtų sustiprinti didžiausio senojo žemyno krepšinio turnyro įvaizdį pasauliniu mastu, nes Eurolyga šiuo metu yra tiesiog per maža (tik 34-os rungtynės reguliariame sezone). Tiek nedaug aukščiausio lygio rungtynių žaidžiančios komandos per sezoną atrodo nesolidžiai, ypač Nacionalinės krepšinio asociacijos akivaizdoje. Kita vertus, jeigu Eurolyga užsidarytų, nacionaliniai čempionatai visoje Europoje patirtų nemenką šoką, prarasdami stipriausias savo komandas. Tad klausimų, priimant tokį svarbų sprendimą, kaip visada, yra daugiau nei atsakymų.

Uždaro turnyro privalumai

Toks turnyras turi savą logiką ir tam tikro šarmo. Visų pirma, stipriausios Europos komandos susikoncentruoja ties svarbiausiu turnyru ir nesiblaško dalyvaudami (dažnai ne tokiuose reikšminguose) nacionaliniuose turnyruose bei šalių Taurės varžybose, kuriose ir taip būna aiškiais favoritais (išimtis galbūt yra tik Ispanijos ACB lyga). Tuo tarpu svarbiausiame Žemyno turnyro reguliariajame sezone komandos tesužaidžia 34-is mačus. Tai yra beveik du su puse karto mažiau, nei Nacionalinėje krepšinio lygoje (NBA), kurioje komandos sužaidžia 82 mačus. Be 34 Eurolygos rungtynių, visas kitas komandos dėmesys būna nukreiptas į ne tokias reikšmingas varžybas. Pavyzdžiui, „Žalgiris“ šį sezoną LKL turėtų sužaisti 34-erias rungtynes (neskaičiuojant Karaliaus Mindaugo taurės). Tai reiškia, kad lygiai pusę rungtynių, kurias galėtų sužaisti Eurolygoje, Kauno komanda turi žaisti apytuštėse LKL arenose ir dar rizikuoti žaidėjų traumomis.

Taigi, atmetus šalies čempionatus, komandos teoriškai galėtų sužaisti 68 aukščiausio lygio susitikimus ir rinkti pilnas (bent jau „Žalgiris“) arenas. Esu tikras, kad didžioji dalis sirgalių daug mieliau rinktųsi arenoje stebėti Eurolygos rungtynes, o ne LKL (nesumenkinant lygos pastangų būti matomai). Tai išeitų į naudą ir pačiai Eurolygai, ir komandoms.

Auganti žaidėjų ir lygos vertė

Šiuo metu NBA vis dažniau susiduriama su priešinga nuomone: nemažai žaidėjų išreiškia norą trumpinti reguliarųjį sezoną, nes 82-ejų rungtynių krūvis atrodo per didelis. Tačiau tikėtina, kad bent kol kas tai liks tik kalbomis, nes pačiai lygai tai pernelyg daug kainuotų (sutartys su rėmėjais, televizijų transliuotojais, reklamų užsakovais ir t.t.). Tačiau sumažinus tos pačios konferencijos komandų tarpusavio susitikimų skaičių iki trijų, bendras rungtynių skaičius taptų 68. Lygiai tiek, kiek sužaistų ir Eurolygos komandos. Vis dėlto šiandien tos 34-ios rungtynės, kurias sužaidžiame mes, už Atlanto nėra rimtai vertinamos (labiau ne skautų, o pačių žaidėjų bei televizinių ekspertų), o mūsų žaidėjai laikomi nepasirengusiais nei fiziškai, nei psichologiškai ilgam ir varginančiam NBA sezonui, kai persikelia už Atlanto.

Taigi, padvigubinus aukščiausio lygio rungtynių skaičių, neabejotinai kiltų ir žaidėjų individualus meistriškumas, ir fizinis pasirengimas, ir paties krepšinio kokybė. Tikėtina, kad pajėgesnį ir geriau kituose žemynuose vertinamą turnyrą, kaip naują ar tarpinę karjeros stotelę, rinktųsi daug daugiau NBA dėmesio sulaukiančių žaidėjų. Galbūt netgi vietoje žaidimo NCAA ar toje pačioje G lygoje dalis žaidėjų rinktųsi profesionalų Eurolygos turnyrą.

Pačios lygos vertė ir prestižas, tikėtina, kiltų greičiau ir efektyviau nei žaidėjų. Žinoma, tokia organizacija, tapusi uždara, susidurtų su daug naujų iššūkių (logistika, naujo tipo tvarkaraštis, back-to-back rungtynės, galbūt komandų skirstymas į konferencija (pogrupius), transliacijų, rėmėjų ir reklamos klausimai ir t.t.), tačiau tai suteiktų šansą Eurolygai tapti dar įtakingesniu ir kompleksiškesniu turnyru nei yra šiandien.

Žinoma, tokie pokyčiai atneštų naujų vėjų į daugelį sričių. Pavyzdžiui, varžybų transliacijos taptų gerokai brangesnės ir, tikėtina, įkandamos tik didiesiems transliuotojams, todėl nemokamų transliacijų (kokias šiemet turime mes) nebeliktų ir tektų įsigyti televizinius paketus. Vis dėlto, kas nesutiktų mokėti 15-30 eurų/mėn. už galimybę stebėti 68-ias stipriausios(-ių) savo šalies komandos(-ų) rungtynes?

Padidėjęs rungtynių skaičius ir sustiprėjusi lyga, kurioje žaidžiančios komandos pasirodytų tik viename turnyre, stipriai pakeltų Eurolygos žiūrimumą. O tai jau būtų naujos išsiplėtusios rinkos, kurios pritrauktų daugiau ir transliuotojų, ir rėmėjų. Be to, žaidėjų aprangos taptų labai patrauklios didesniems rėmėjams. Iš esmės Eurolyga, užsivėrusi duris, ilgalaikėje perspektyvoje turėtų laimėti kur kas daugiau, nei paaukoti. Juk stipri organizacija, turinti gilią struktūrą ir aiškią sistemą, visiems yra patrauklesnė, nei ta, kurioje žaidžiama „tik retkarčiais“.

Ką laimėtų „Žalgiris“?

Kaip ir pati Eurolyga, taip ir „Žalgiris“, mano manymu, iš uždaro turnyro turėtų gauti daugiau naudos nei patirti žalos. Visų pirma, mes būtumėme didelės, galbūt giliausios pasaulyje krepšinio sistemos dalis. Žaistume kur kas daugiau aukščiausio lygio rungtynių (jeigu komandos liktų iš tų pačių šalių, kurios yra dabar) šešiose Europos valstybėse. Tai visada yra patrauklu rėmėjams, kurie nori, kad jų logotipas potencialių klientų akyse atsidurtų kuo dažniau.

LKL varžybos, mano galva, „Žalgiriui“ yra nuostolingos vien todėl, kad į jas nesusirenka nė pusės tiek žiūrovų, kiek ateina į Eurolygos rungtynes. Komandai, kuri didžiąja dalimi gyvena iš parduotų bilietų, tai yra gyvas nuostolis – žaisti reikia, bet grįžtamasis ryšys yra kur kas mažesnis, o dažnai dar ir balansuojantis ties visišku nuliu. Be to, ir pačios LKL prestižas, žiūrint iš „Žalgirio“ perspektyvos, yra sumenkęs, nes, pavyzdžiui, dalis (tikriausiai, nemaža) sirgalių nesuteikia didelio svorio LKL žiedams paprasčiausiai todėl, kad jau dešimt metų šioje lygoje neturime jokios konkurencijos.

Tikėtina, kad žaisdami 34-is, o ne 17 Eurolygos mačų namuose, nesurinktume kaskart pilnutėlės arenos, tačiau bilietus perkančių žiūrovų skaičiai būtų 5-10 kartų didesni nei kovojant su „Šiauliais“ ar „Cbet“ (su visa pagarba varžovams).

„Žalgiris“ jau mažiausiai penkerius metus eina teisinga linkme ir kuria modernios, vakarietiškos krepšinio organizacijos įvaizdį. Tačiau su gerokai padidėjusiomis lėšomis, šioje srityje būtų galima ir dar labiau pasitempti (nors ir esame viena labiausiai išvystytų organizacijų Europoje). Be naujų socialinių projektų ir visos sporto bazės bei įvairių jos grandžių tobulinimo komanda galėtų turėti ir savo atskirą stiprią mediją: su komanda į visas varžybas keliautų žurnalistai, atsirastų savi varžybų komentatoriai, apžvalgininkai (ką turi, pavyzdžiui, kiekviena NBA komanda). Socialinė medija nėra pervirtinama, nes tai – sporto žurnalistikos ateitis. Ir tai jau vyksta šiandien. Ir komandai turėti profesionalų, kurie matytų komandą iš vidaus, visada yra naudinga.

Ir tai tėra keli aspektai, kuriais „Žalgiris“ laimėtų, jeigu Eurolyga taptų uždara lyga. Tačiau liko nepaminėtas pats svarbiausias – galima Eurolygos „algų kepurė“. Jos principas – kiek įmanoma labiau suvienodinti turnyre žaidžiančių komandų pajėgumą. Jeigu organizacija viršija numatytą maksimalią sumą, skiriamą žaidėjų atlyginimams, ji gauna susimokėti baudas. Toks principas neleidžia kelioms turnyro komandoms, bent jau teoriškai, susipirkti visų geriausių lygos žaidėjų (Barcelona ar CSKA pavyzdys) ir taip paliekama erdvės stipriau pasirodyti ir mažesnius biudžetus turinčioms komandoms.

Jeigu atsirastų „algų kepurė“, o „Žalgiris“ padidintų savo finansus dėl dvigubai daugiau namų rungtynių, tikėtina, kad taptume daug stipresnes akcijas Europoje turinčia komanda.

Galimai neigiama Eurolygos uždarumo pusė

Jeigu Eurolyga visgi taptų uždara, trumpalaikėje perspektyvoje labiausiai nukentėtų nacionaliniai čempionatai. Jie prarastų stipriausias komandas, kurios jiems suteikia daugiausiai pridėtinės vertės: parduodama daugiau bilietų į rungtynes su jomis, keliamas lygos žinomumas nacionaliniu lygmeniu, o dažnai šie klubai yra ir vieninteliai, kurie ir pasaulį supažindina su tais pačiais šalies čempionatais.

Vis dėlto, nacionalinės krepšinio varžybos nuostolių patirtų tik trumpu laikotarpius, nes ilgesnėje perspektyvoje jie turėtų laimėti daugiau nei prarasti. Visų pirma, pakiltų susidomėjimas turnyru, nes nebeliktų komandos, kuriai titulą galima kabinti ant kaklo sezonui dar neprasidėjus (Lietuvos atvejis). Galbūt susikurtų daugiau aktyvių sirgalių organizacijų, kurios būtų labiau motyvuotos palaikyti savo komandas, nes atsirastų realus šansas kovoti dėl daugiau nei antros ar trečios vietos lygoje.

Taip pat reikia nepamiršti, kad Eurolygos organizacijos turi pajėgias dublerių komandas, kurios auga toje sistemoje, kaip ir pagrindiniai žaidėjai. Jeigu Eurolyga taptų patrauklesnė perspektyviems ar jau savo vertę įrodžiusiems legionieriams, po jų atvykimo į organizacijas, atsirastų didesnė rotacija ir dublerių komandose ar aukštesnio lygio žaidėjai būtų skolinami tai pačiai LKL. Todėl sakyti, kad nacionalinių čempionatų lygis, išėjus lyderiams, vienareikšmiškai nukristų, aš nedrįsčiau.

Kitas teorinis iššūkis yra išlaikyti žiūrovų susidomėjimą turnyru, padvigubinus rungtynių skaičių. NBA jau seniai susiduria su iššūkiu, kai 82 reguliaraus sezono rungtynės daugeliui komandų neatneša didelio susidomėjimo Ypač jei žaidžiama su komandomis, kuriose nėra visoje šalyje mėgstamų krepšininkų. JAV rimtas ir kovingas krepšinis prasideda tik atkrintamosiose. Klausimas, ar padidinus rungtynių skaičių, taip nenutiktų ir Europoje, lieka atviras. Tačiau vertindamas iš „Žalgirio“ perspektyvos, turiu pasakyti, kad šiame sektoriuje neturėtų kilti sunkumų. Kauno komanda turi tokią tvirtą sirgalių bendruomenę, kuri komandą turėtų palaikyti dar entuziastingiau nei tai daro turėdami dvigubai mažiau progų.

Eurolyga taip pat turėtų labai rimtai apsvarstyti ir turnyre dalyvaujančių komandų skaičių. Priimti į lygą dalį Europos taurės komandų, kurios netemptų bendro Eurolygos lygio, tik todėl, kad dirbtinai padidintų komandų ir rungtynių skaičių, būtų neprotinga. Lygoje turima dalis „patrankų mėsos“ tik sumažintų turnyro žiūrimumą. Manau, kad turimų 18-os komandų rinktinė būtų optimali uždaram turnyrui. Tiesa, rinkdamasi komandas, kurioms pasiūlytų tapti varžybų dalimi, Eurolyga neturėtų atmesti galimybės pasikviesti komandų iš įvairesnių šalių, nes kol kas tarpusavyje grumiasi tik dešimt valstybių.

Pabaigai

Tikriausiai reikėtų kelti klausimą, ne ar Eurolyga taps uždara, o kada tai įvyks. Kol kas lyga mažais žingsniais artėja šio tikslo link – šią savaitę buvo pranešta, kad prie vienuolikos A licencijos Eurolygos komandų (tarp kurių yra ir „Žalgiris“) kitais metais prisijungti turėtų ir Miuncheno „Bayern“ bei Vilerbano „Asvel“. Tad iš 18-os dabar lygoje žaidžiančių komandų 13 turės ilgalaikes licencijas. Tokie žingsniai tik dar labiau stiprina spėjimus, kur link juda Eurolyga. Ir asmeniškai aš to labai stipriai laukiu“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt