„Žalgirio metraštis“: „Vienpusis eismas Tel Avive - spyris į užpakalį ar visiškas suspardymas?“

Zalgiris.lt nuotr.

Ketvirtadienį Kauno „Žalgirio“ krepšininkai Tel Avive rezultatu 57:85 (14:24, 9:29, 21:19, 13:13) nusileido vietos „Maccabi“ komandai ir patyrė trečią nesėkmę Eurolygoje.

Po šio mačo „Žalgirio metraštis“ pateikia mačo analizę. Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Kaip M. Grigonis pasakė apie vakarykštes varžybas: „[Pozityvus buvo] nebent oras“. -28. Tokio minuso net sausio mėnesį neturėjome Lietuvoje kokius penkerius metus. Nekalbant jau apie rezultatus krepšinio aikštelėse. Kartais spyris į užpakalį (gal net stiprus) komandai yra naudingas, kad ji laiku pabustų ir susiimtų. Tačiau toks suspardymas, kokį patyrėme Tel Avive, yra ne tik nenaudingas, nes žaidėjai sunkiai psichologiškai atsigaus, bet ir kenksmingas visuose kituose frontuose.

Pozityvios buvo tik pirmos kelios rungtynių minutės, kai labai gražiai sukome kamuolį aplink tritaškio liniją, žaidėme Pick n‘ Roll‘ą, kai atakos smaigalyje atsidurdavo Lauvergne, gražiai dalinomės kamuoliu, ir ateitis atrodė šviesi. Bet tada, kaip sakoma kredito kompanijos reklamoje, nutiko gyvenimas. Ir tas vienintelis pozityvus dalykas – žaidimas du prieš du ir Ante Zizič atakavimas – pasibaigė. O tada išryškėjo keturi labai dideli mūsų vakarykštės komandos trūkumai: kiaura gynyba, prastas pataikymas, nekovingumas ir tolesnis jaunimo nekėlimas nuo suolo.

Gynyba

Oi, kaip buvo sunku žiūrėti į mūsų besiginančius krepšininkus, kurie visiškai nesuspėjo paskui nei vieną priešininkų žaidėją. Viena užtvara, keli „Maccabi“ perdavimai, ir mūsų gynyba ištampyta, o priešininkų žaidėjas – laisvas prie tritaškio. Jeigu Izraelio komandai atsibosdavo toks puolimo modelis, jie tiesiog imdavosi individualių veiksmų, ir tai buvo lygiai taip pat skausminga, kaip ir jų pozicinės atakos. Mūsiškiai nesugebėjo uždengti absoliučiai nei vieno žaidėjo, o nuo kokios 15-tos minutės tiesiog ir nustojo stengtis.

Pirmajame kėlinyje „Maccabi“ užsikurti puolime labai padėjo Steve Vasturia. Dvi iš eilės didelės klaidos gynyboje, priešininko stumtelėjimai iš nugaros metimo metu, ir Tel Avivas pagavo bangą. Toje vietoje po pirmų trijų Steve minučių, Schilleris būtų į aikštelę metęs Roką Jokubaitį, kuris, tikiu, būtų šiek tiek stabilizavęs reikalus gynyboje ir neleidęs įsišėlti „Maccabi“ gynėjams, už kurių puolimo ir užsikabino visa komanda.

Nuo pirmojo kėlinio pabaigos visiškai prastai pradėjo gintis absoliučiai visi žalgiriečiai. Žinoma, tą gynybinį nesusikalbėjimą didino ir tai, kad Kauno komandos žaidėjai buvo priblokšti fantastiško „Maccabi“ pataikymo iš visų distancijų. Po dviejų kėlinių, kai rezultatas jau buvo visiškai nepadorus (-30), Izraelio komanda buvo sumetusi 20/28 savo metimų iš žaidimo (9/11 tritaškių ir 11/17 dvitaškių). Atsilaikyti prieš tokį kokybišką puolimą galima tik tada, jeigu ir pats sugebi taip pat gerai užpulti (kaip tai nutiko praeitą savaitę su „Real“), tačiau, deja, vakar tokio atsako priešininkams pasiūlyti negalėjome.

Puolimas

Į puikų varžovų puolimą mes atsakėme visiška tyla jų aikštės pusėje. Kai pirmieji metimai neįkrito, o baudos aikštelė Lauvergne kažkodėl užsidarė, gynybą pradėjome laužti individualiais gynėjų reidais po krepšiu. Tačiau ten arba puikiai savo darbą atliko Ante Zizič (vienintelis tik ir išrašęs du blokus per visas varžybas), arba mes tiesiog nesurasdavome progų išmesti kamuolio. Lukas suko savo ratus aplink baudos aikštelę ir grįždavo prie tritaškio linijos, taip ir nepribrendęs iki savo floaterio, Marius paskutinėmis sekundėmis bandydavo sukurti „crazy“ metimą, o visos kitos atakų pabaigos atrodydavo tiesiog neparengtos ir atliekamos tik tam, kad jau reikia.

Iš pradžių labai pozityviai nuteikė Lauvergne ir Steve/ Thomo susimėtymai virš lanko, Walkupas drąsiai veržėsi, bet visa tai pasibaigė, lyg būtų iš už šoninės linijos pasigirdęs nurodymas „Gana! Improvizuokite“ (aišku, čia humoras, bet visgi...). ir nuo kokios šeštos pirmojo kėlinio minutės prasidėjo visiškai improvizacija kiekvienos atakos metu. Toks žaidimo laisvumas absoliučiai pasiteisino žaidžiant su Madrido komanda, kai metimai krito, tačiau vakar pataikymas buvo tragiškas. Pirmąjį (ir apskritai vienintelį) tritaškį mes pataikėme tik trečiojo kėlinio viduryje. Ar tai išvis įmanoma šiuolaikiniame krepšinyje?

Išskirti vieno ar kelių žaidėjų, kurie žaidė prastai, negalime, nes bendras komandos vaizdas buvo labai nemielas. Joffrey pusę savo taškų susirinko per pirmas dvi minutes, o likusius pridėjo rungtynių pabaigoje, lygiai kaip ir Marius su Thomu. Tad antras ir trečias kėlinys buvo tuščias absoliučiai visiems mūsų žaidėjams (1/14 tritaškių ir tik 45% dvitaškių). Ir taip vakar žaidė komanda, kuri iki šių rungtynių demonstravo geriausią puolimo reitingą visoje Eurolygoje. Norisi tikėtis, kad tai buvo tiesiog prasta diena mums, o ne varžovų gebėjimas išskaityti mūsų puolimo taktikas. Nes jeigu taip ir buvo (bent jau presscon būtent taip ir teigė Maccabi žaidėjai), tada galime turėti labai didelių problemų ir prieš kitas komandas.

Nekovingumas

Abiejų televizijų komentatoriai sutartinai minėjo, kad žalgiriečiai nedemonstruoja kovingumo, o „Maccabi“, akivaizdu, daug labiau nori laimėti šias varžybas. Ir tai buvo tiesa. Mūsų vyrukai atrodė labai nuliūdę ir nuleidę rankas jau nuo antrojo kėlinio vidurio. Na kaip taip? Visi vyrai profesionalai, beveik visi turi didelę patirtį žaisdami aukščiausiu lygiu, o atrodė kaip kiemo berniukai, kurie nebenori žaisti tada, kai jiems nesiseka.
Man labai norėjosi nuo trečio kėlinio matyti vyrus, kurie kimba į gerkles priešininkui (net ir turint -30 taškų), bando sugrįžti į varžybas, tirpdo skirtumą (kas yra normalu, nes komanda, laiminti trisdešimčia taškų, įprastai atsipalaiduoja ir paleidžia žaidimo vadeles). Bet, deja, taip nenutiko. Mūsiškiams ir toliau nekrito metimai, komandinis žaidimas nesugrįžo, ir toliau vyko žaidimas vienas prieš vieną su keliomis užtvaromis, o „Maccabi“ ir toliau mėtė laisvi iš kur tik norėjo.

Kovingumo ir nusiteikimo trūkumą atspindi ir skaičiai statistinėse grafose. Komanda, kuri surinko tik 57 taškus, išmetė labai daug metimų (net 60, iš kurių tikslą pasiekė tik 22). Tuo tarpu varžovai, kurie sumetė 85-is taškus, tų metimų paleido 55, iš kurių net 33 pasiekė tikslą. Šie skaičiai signalizuoja ne tik tai, kad jiems šypsojosi fortūna, o mums ne. Tai reiškia, kad varžovų metimai buvo parengti, kamuolys gerai įžaidžiamas ir surandami laisvi komandos draugai. Kaip sakoma, sekasi tam, kuris yra geresnis. Tai šiose rungtynėse nutiko būtent taip: kai komanda sumetė gerus, laisvus metimus, kuriuos ir turi sumesti aukšto lygio žaidėjai, komandai užaugo sparnai, ir tada jau žaidėjai pradėjo pataikyti ir sudėtingus „lempinius“ metimus.

Jaunimas

Aš nesu linkęs kritikuoti trenerio sprendimų, kurie kol kas dažniau pasiteisina nei nepasiteisina. Galbūt antram kėlinyje daug greičiau būtų buvę galima į žaidimą mesti Lauvergne, kuris neblogai atrodė puolime pirmam kėliny, galbūt nuo suolelio trūko emocijos ar žaidėjų dvasinio supurtymo. Daug tų galbūt, bet palikime juos ateičiai, jeigu pradės daug kas neveikti dažniau negu veikti. Vis dėlto vienas aspektas man labai užkliuvo – tai Mareko laikymas ant suolo tada, kai turime -30, o ketvirtas kėlinys jau prasidėjęs.

Akivaizdu, kad antra varžybų pusė mums nesiklostė. Galima sakyti, kad netgi taip pat blogai žaidėme kaip ir pirmoje, o skirtumas nedidėjo tik todėl, kad varžovai jau buvo atsipalaidavę. Kai žaidimas negerėja net tada, kai didžiulį skirtumą turime tirpdyti, reikia kažką keisti ir į žaidimą mesti žmones, kurie gali įnešti į žaidimą teigiamos energijos. Tad trečiojo kėlinio vidurys turėjo būti laikas, kai į aikštelę privalėjo žengti Marekas ir Karolis.

Šiedu vaikinai, gavę šansą sužaisti pirmas ilgesnes minutes Eurolygoje, būtų įnešę naujos energijos, galbūt pažadinę užmigusius mūsų senbuvius. Na, būkime teisingi prieš save: blogiau būti nebegalėjo. Jeigu būtumėm atsilikę kokiais 15-18 taškų, tada suprasčiau tokį sprendimą: žaidėjai dar gali kabintis į varžybas ir į jas sugrįžti. Tokiu atveju tikrai aikštelėje ne vieta nepatyrusiems viščiukams, tačiau kai rezultatas yra – 30 ir akivaizdu, kad patiems susitvarkyti nepavyksta, reikia leisti šviežią kraują į aikštelę. Galbūt kažkas sakys, kad reikėjo tirpdyti skirtumą, nes laukia atsakomosios rungtynės. Iš vienos pusės, taip. Bet yra vienas labai didelis „bet“: visų pirma, atsakomose mes tikrai nepriversime varžovų susikrauti 25-30 taškų deficito (na, nebent įvyktų stebuklas), o patyrusiems žaidėjams to skirtumo tirpdyti nesiseka. Todėl mano klausimas: ar tikintis stebuklo antrame rate (nugalėti varžovus 30+ taškų) yra svarbiau nei leisti Marekui ir Karoliui žaisti daugiau nei po 1.49 min.? Atsiprašau, bet tai – neteisinga nei komandos, nei sirgalių, nei jaunuolių atžvilgiu. Galbūt ir treneris buvo pasimetęs? Galbūt.

Pabaigai

Liūdna? Skauda? Ir gerai. Taip turime jaustis mes visi ir komanda po tokio stipraus antausio. Tik nerimauju, ar komanda nepriims to (pralaimėjimo ir kritikos jų žaidimui) pernelyg asmeniškai. Galbūt kažkas paskaitys šį (ar panašų) tekstą ir pagalvos, kad komanda nėra palaikoma. Tai nėra tiesa. Kadangi mylime ir palaikome visada, norime, kad komanda išgirstų, jog mes suprantame – visko pasitaiko. Nutinka ir tokių blogų dalykų, kaip kad nutiko ir vakar. Tačiau svarbiausia į save pažiūrėti iš šono ir padaryti tinkamas išvadas. Vyrai, mes su Jumis, tačiau nuo kitos savaitės ir Jūs turite sugrįžti į savo ritmą ir vėl būti su mumis. Nes vakar atrodė, kad mintimis esate kažkur labai, labai toli“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt