S. Krukis – laimikius gaudo ne tik vandenyje, bet ir krepšinio aikštelėje

MKL nuotr.

Kai vardas krepšinyje tampa ne antrašte, o legenda, žinai, kad tavo atsidavimas ir meilė tam, ką darai, atsipirko su kaupu. Rubrikoje ,,MKL herojai“ pristatome šias legendas, kurių nematome statistikose, bet jų indėlis į jaunųjų krepšininkų gyvenimus yra didesnis nei tik skaičiai protokole. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius formuojantis jaunųjų talentų kartas Sigitas Krukis dalinasi savo patirtimi.

Sigitas Krukis – viena ryškiausių Alytaus ir visos Lietuvos krepšinio asmenybių. Telšiuose gimęs treneris pirmuosius žingsnius krepšinyje žengė vadovaujamas Kazimiero Navicko, o 1983 m. baigęs Lietuvos kūno kultūros institutą atvyko į Alytų, kur nuo tada atidavė didžiąją profesinio gyvenimo dalį.

Per savo karjerą S. Krukis treniravo tiek miesto jaunuosius talentus, tiek profesionalias LKL komandas „Alita“ ir „Alytus“, taip pat dirbo Lietuvos U16, U14 ir U18 rinktinėse, o 2007 m. vadovavo šalies jaunių rinktinei kaip vyriausias treneris. Jo užauginti garsūs krepšininkai – tarp jų dabartinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. trenerio asistentas Tomas Pačėsas bei visiems gerai pažįstamos asmenybės kaip Darjušas Lavrinovičius, Žygimantas Janavičius, Vaidas Čepukaitis, Grantas Vasiliauskas – garsino Lietuvą tarptautinėse arenose.

Nepaisant intensyvaus darbo ritmo, S. Krukis išlieka aktyvus ir aikštėje – žaidžia Lietuvos veteranų krepšinio lygoje, kur tęsia meilę krepšinio sportui ir ja dalinasi su mumis.

– Treneri, ar skaičiuojate kiek metų užimate šias garbingas pareigas?

– Skaičiavimas tik sukelia melancholiją. Kaip vienas protingas žmogus pasakė: ,,Gimtadienis – senėjimo konstatavimas“, tai čia panašiai.

– Ar prisimenate pirmąsias savo rungtynes būnant treneriu?

– Pirmą dieną tai labai gerai prisimenu. Prisimenu surinkau vaikus, pasitreniravom pusmetį, vieni buvo trečiokai, kiti – ketvirtokai. Pradžiai susitariau draugiškas su jaunesniais, pakovojome, o paskui vyresni gavo 70:10.

– Kokį vaidmenį Jūsų gyvenimo kelyje atliko pirmasis treneris – Kazimieras Navickas?

– Buvau dar labai mažas vaikas tarp didelių tai labai blankiai prisimenu, bet, be abejonės, formavo meilę krepšiniui nuo mažų dienų. Jaunystėje daug treniravausi pas Algirdą Šaikūną, Lietuvos nusipelniusį trenerį, kuris suformavo pasaulėžiūrą ir mane kaip krepšininką. Abiejų trenerių didelis indėlis buvo.

– Kada pajautėte, kad atėjo laikas išbandyti komandos trenerio postą?

– Labai sunki situacija buvo. Kai baiginėjau mokyklą, rinkausi atmetimo būdu – galvojau, kuo nenoriu būti. Inžinieriumi – nenoriu, gydytoju – nenoriu, dailininku – juolabiau nenoriu. Mokiausi vien penketais, todėl visiems aplinkiniams buvo didelis šokas, kaip aš galiu norėti būti treneriu.

– Ar profesijų sąraše nebuvo apsvarstytas profesionalaus krepšininko kelias?

– Buvo, norėjau juo tapti ir 11 klasėje mane pakvietė į Kauno ,,Žalgirio“ dublerių komandą, kurioje žaidžiau 2 metus, bet gal neatlaikiau konkurencijos, gal reikėjo būti vikresniam, labiau užsispyrusiam, bet nėra čia ko gailėtis. Nuėjau gražų kelią krpešinyje, laimėjau viską, ka norėjau laimėti.

– Kaip reaguoja šeima į tai, kad krepšiniui skiriate itin daug laiko, juk niekam ne paslaptis, kad tai darbas be savaitgalių?

– Mano dukra pati augus su krepšiniu, sportavus, baigus dabartinį Lietuvos sporto universitetą, todėl būdama arti sporto supranta mano užimtumą. Žmona irgi arti sporto, turi supratimą, dirba kūno kultūros mokytoja, todėl visuomet mane palaiko ir džiaugiasi rezultatais, o laiko randam viskam, tame tarpe ir lydekom.

– Kokių turite patarimų balanso išlaikymui tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?

– Balasas ateina su laiku. Kai buvau jaunas treneris, skaičiavau, kad vienu momentu dirbau 48 dienas be išeiginių. Taip daryt tikrai nereikia. Dabar suprantu, kad savaitėje yra 7 dienos ir bent viena turi būti laisva, nes kitaip ,,susideginsi“.

– Kokios veiklos Jus lydi už krepšinio aikštelės ribų? Ar teisinga sakyti, kad žvejyba – pagrindinė iš jų?

– Esant galimybei stengiames daug keliauti. Žiemą, jau virš 20 metų, renkamės slidinėjimo keliones, dažniausiai į Italijos kalnus, esame išbandę visas trasas. Žvejybą renkuosi kaip atsigavimą po sunkesnių rungtynių ar sezono. Gaudau lydekas ir šiais metais pagavau jau 162.

– Bėgant metams perėjote nuo universalaus darbo su visos komandos nariais prie individualizuotų treniruočių? Kodėl tai tapo svarbu?

– Kiekvieno trenerio misija yra paruošti jauną žaidėją profesionalu. Vėliau individualumo lieka vis mažiau. Kai dirbdavome su komanda, būdavo labai daug technikos, rungtynėse gražiai atrodydavo, bet individualiai neišėjo tai, ko tikėjausi. Kalbėjau su treneriais iš užsienio, jie man parodė kaip dirba ir nuo tada pradėjau mąstyti, kad individualios treniruotės yra daug svarbiau.

- Kaip manote, kokias svarbiausias savybes turi turėti jaunieji žaidėjai atėję į krepšinio pasaulį?

– Noras siekti užsibrėžto tikslo. Turi suvokti, kad niekas savaime neateina, reikia daug darbo, motyvacijos.

– Kaip manote, kas svarbiau: talentas ar nuoseklus darbas?

– Gali kruvinu darbu kažkiek pasikelti, bet be talento iki Eurolygos nenueisi. Jeigu yra tik talentas, tai iš vis niekur nenueisi. Sakykime, kad čia yra 50/50.

– Koks treneris esate treniruotėse?

– Tikrai nesu visų draugas, yra balansas tarp ,,prikolų“ ir griežtumo, nesu despotas ar diktatorius, bet tvarka irgi turi būti. 20 metų į treniruotes nesinešu švilpuko, nebandau žaidėjų perrėkti, tada jie išmoksta klausyti.

– Esate dirbęs su daugybe žinomų žaidėjų – Pačėsu, Janavičiumi, Čepukaičiu. Kuo kiekvienas jų buvo ypatingas treniruočių procese?

– Pačėsas buvo tikras kovotojas su milžinišku užsispyrimu akyse. Janavičiaus motyvuoti nereikėjo, Čepukaitį gal šiek tiek, bet buvo talentingas, abu įdėjo daug darbo.

– Kaip motyvuojate savo krepšininkus?

– Jeigu padaro klaidą – įvardinsiu, jeigu padarysi kažką gero – parodysiu liuksą, nors jų daug nebūna.

– Kokias varžybas mėgstate stebėti laisvu laiku? Ar kažką palaikote?

– Senai jau žiūrėjau, ne daug laisvo laiko turiu, bet stengiuosi įsijungti Eurolygą, LKL grandų kovas, kažkiek NBA. Mėgstamiausių neturiu, bet širdyje visada palaikau silpnesę komandą, norisi, kad jiems pasisektų.

– Kurie Lietuvos krepšininkai Jums imponuoja šiuo metu labiausiai?

– Mane žavi Ąžuolas Tubelis.

– Šį sezoną treniruojate dvi labai skirtingas komandas – U18 ir U14. Kuo labiausiai skiriasi darbas su beveik suaugusiais žaidėjais ir tais, kuriems dar tik formuojasi krepšinio pagrindai?

– Didelis skirtumas. U14 amžiaus grupėje neforsuoju žaidimo, dar bandome suprasti kaip veikia 5×5 krepšinis, kartais būna ,,chaosėlio“, kurį tenka raminti, o U18 jau žaidžia ir aukštesniame lygyje, skiriasi samprata ir fizinėmis savybėmis, bet treniruotėse dirbam ir dirbam.

– Minėjote, jog konkurencija tarp didžiųjų miestų krepšinio sistemų ir mažesnių labai skiriasi. Ar turi Alytus šansą varžytis su tokiais miestais kaip Vilnius, Kaunas ar Klaipėda?

– Turi užaugti atitinkama karta. Turi atsirasti žaidėjų kupinų talento ir motyvacijos.

– Kokius pokyčius Lietuvos jaunimo krepšinyje laikytumėte didžiausiais pastarųjų dešimtmečių pasiekimais?

– Aš visiems kaip pavyzdį sakau kaip funkcionuoja Moksleivių krepšinio lyga, kiek ir kokių amžiaus grupių čempionatų vyksta, kaip jie organizuojami, kiek rungtynių, kokias sąlygas turi žaidėjai: gauna aprangas, yra fiksuojama statistika. Visiems reikėtų lygiuotis į tai.

– Jeigu galėtumėte perduoti vieną svarbią žinutę jauniesiems krepšininkams – kokia ji būtų?

– Neieškokit priežasčių neateiti į treniruotę, ieškokit galimybių ateiti.

Ši istorija – tik vieno trenerio kelias, tačiau tokių pavyzdžių MKL yra šimtai. Šiandien siekti sportinių aukštumų jauniesiems krepšininkams padeda beveik 300 MKL trenerių visoje Lietuvoje. Tai žmonės, kurie kasdien atiduoda ne tik savo laiką ir žinias, bet ir širdį – ugdo ne tik sportininkus, bet ir asmenybes. Jų kantrybė, atsidavimas ir tikėjimas jaunaisiais talentais tampa tvirtu pagrindu ateities pergalių keliui.

Šį straipsnį parengė MKL projekto „Ateities kūrėjai“ praktikantė Deimantė Jevsejevaitė.

MKL.lt