T. Pačėsas: „Manau, kad „Žalgiriui“ nebus problema laimėti LKL čempionatą“

Zalgiris.lt ir Stopkadras nuotr.

Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkui Tomui Pačėsui lapkričio 11 dieną sukanka 50 metų, rašo Sportas.info.

Alytus turi būti dėkingas buvusiam krepšininkui ir treneriui už iniciatyvą grąžinti miesto komandą į aukščiausiąją šalies krepšinio lygą. 2012 metais T. Pačėso iniciatyva buvo sėkmingai įgyvendintas ambicingas projektas įkurti „Dzūkijos“ krepšinio klubą, kuris, nors ir susidurdamas su įvairiais finansavimo iššūkiais, išgyveno ir tapo konkurencingas visoms LKL komandoms.  

Apie savo pusės amžiaus jubiliejų Alytaus miesto  savivaldybės tarybos narys, „Dzūkijos“ krepšinio klubo įkūrėjas ir pirmasis jo prezidentas, o dabar klubo garbės prezidentas kalba su šypsena veide: „Į savo metus žiūriu kaip į skaičius. Jaučiuosi normaliai, viską galiu daryti.

Prisimenu anksčiau, kai mano tėvas, gero lygio tinklininkas, sulaukė 50 metų, galvojau, kiek jam daug. Dabar, kai pats sulaukiau tokių metų, gyvenimas atrodo lygiai toks pat gražus, kaip ir ankstesniais metais.

Toliau aktyviai sportuoju, vaikštau į sporto klubą, turiu daug veiklos, vengiu žalingų įpročių.

Manau, kad daug ką, o gal netgi viską, lemia pasirinktas gyvenimo būdas.

Profesionalus sportas atėmė daug sveikatos, turiu kai kurių problemų, bet kol kas judu ir viskas gerai.

Tačiau sportas man daug ir davė: išsiugdžiau tvirtą charakterį, gavau puikių disciplinos, tvarkingumo, pareigingumo pamokų.  

Sportinių rezultatų dėka atėjo žinomumas, pažinau daug pasaulio, praplėčiau savo akiratį.

Per visą pasaulį driekiasi mano draugų ratas, su jais ėjau koja kojon per savo karjerą.  

Tuos pliusus galiu vardyti ir vardyti, jie atsiliepė ir mano asmeniniam gyvenimui.

Turiu puikią šeimą, žmona Laima yra „Dzūkijos televizijos“ direktorė-savininkė, dar gyvi abu mano tėvai, viskas kol kas klostosi gerai“.       

Antrą kadenciją esate Alytaus miesto savivaldybės tarybos narys, kokių tikslų vedinas pasukote į politiką ir kaip sekasi?

Į politiką pasukau todėl, kad nesu abejingas savo miestui, kuriame gyvenu nuo dvejų metų.

Žmonės pripratę skųstis, kritikuoti, pirštais rodyti į kitus, o patys yra apatiški ir nerodo jokios iniciatyvos.

Sukūrėme visuomeninį judėjimą „Už Alytų“ ir jam vadovauju. Nebijome atsakomybės, sprendžiame aktualias miesto problemas.

Dar daug mūsų gyvenime yra abejingumo, biurokratų, technokratų. Darbų  daug, mums kiekviena kaita yra pokytis.

Malonu, kad žmonės ateina nesusitapatinę, su naujais požiūriais, vizijomis, planais, netgi palyginimais su kitomis šalimis.   

Tai – gerai. Reikia tik toliau nuosekliai dirbti, tada bus ir daugiau dialogo, diskusijų, komandinį darbą lydės sėkmė.          

Tikriausiai turite ir daugiau visuomeninių pareigų?

Esu „Dzūkijos“ krepšinio klubo garbės prezidentas ir atstovauju klubui LKL valdyboje.

Šiemet „Dzūkija“ gerai žaidžia, tai ir jūsų nuotaika turėtų būti gera?

Komanda visą laiką turėjo ir turi savo žaidimo braižą bei stilių. Keitėsi mūsų treneriai, daug žaidėjų išėjo į aukštesnį lygį.

Praėjusiais metais pavyko suburti gerą komandą, tačiau tik žaidėjų traumos LKL sutrukdė pasirodyti geriau.  

Su ribotais resursais procesas vyksta gerai, kryptingai, visą laiką yra sukuriama pridėtinė vertė.

Už nedidelius pinigus pavyko suburti konkurencingą komandą.  

Dažnai per televiziją, radiją girdime jūsų įdomias įžvalgas, komentarus apie Lietuvos krepšinį, komandas, žaidėjus, prognozes. Galėtumėte būti puikus varžybų komentatorius …

Ačiū už komplimentus. Besikalbant su „Lietuvos ryto“ redaktoriumi  Gedvydu Vainausku jis pasiūlė būti jų žurnalistu, nes mano įžvalgose  matė objektyvumo ir nuoseklumo.

Komentuoti rungtynes gal ir būtų įdomus iššūkis, bet aš apie tai negalvojau, tam darbui nebuvau pasiruošęs.

Profesionaliam krepšiniui atidavėte 20 metų, tapote Atlantos olimpinių žaidynių bronziniu prizininku, o kas jus pastūmėjo į krepšinį, nes savo karjerą Alytuje pradėjote nuo plaukimo: septynerius metus aktyviai treniravotės, plaukiojote laisvuoju stiliumi ir teikėte gražių vilčių?

Kai buvau 11-12 metų, prasidėjo „Žalgirio“ aukso karštligė: triskart iš eilės buvo nugalėti CSKA krepšininkai. Lietuva gyveno krepšiniu, buvo didžiulis bumas, visi norėjo jį žaisti.

Tada „Žalgiris“ Alytuje dažnai rengdavo treniruočių stovyklas, jas pavyko kelis kartus stebėti, mačiau ir rungtynių.    

Tada dar derinau plaukimą su krepšiniu, bet po viso to nekilo abejonių, jog žaisiu krepšinį.

Pirmuoju mano treneriu buvo Gintaras Dumbliauskas, kuris sykį mane už nepaklusnumą netgi buvo išvaręs iš treniruotės.

Didysis krepšinis prasidėjo studijuojant Kauno politechnikos institute. Treniravausi pas Rimantą Grigą, dabartinį Lietuvos moterų rinktinės vyriaausiąjį trenerį ir Kazimierą Petkevičių.

Negaliu nepaminėti Aleksandro Kosausko, kuris buvo fizinio parengimo treneris ir man darė didelę įtaką.

Buvau pakviestas atstovauti Kauno „Žalgirio“ dublerių komandai, vėliau žaidžiau Kauno „Laveros“, „Atleto“ ekipose.

Žaisdamas „Atlete“ vos netapote LKL čempionu.

Taip, 1995–1996 metais ta pergalė buvo arti. Tačiau LKL finale 2:3 pralaimėjome Kauno „Žalgiriui“, nors finalo serijoje pirmavome 2:0.

Reguliariajame sezone „Žalgirį“ nugalėjome keturis kartus, paskui du kartus finale, kurio pirmosios dvejos rungtynės vyko Alytuje.

Tuomet mums atrodė, kad karjera tik prasideda, dar turėsime galimybę laimėti čempionatą, bet viskas pasisuko kitaip.

Buvote vienas geriausių Lietuvos įžaidėjų, atstovavote ir Izraelio, Rusijos, Ukrainos komandoms, 2001 metais tapote Rusijos čempionu, o 2003-2008 metais – Lenkijos. Kokie liko prisiminimai, kur įgijote daugiausia patirties ir buvo smagiausiai žaisti?

Nemažai patirties įgijau žaisdamas „Atlete“, kurį treniravo ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneris Vladas Garastas.        

Didžiausią laiko tarpą – 11 metų – praleidau Lenkijoje. Iš pradžių ten žaidžiau, o po to dirbau treneriu.

Žaidžiau trijose Lenkijos komandose, todėl natūralu, kad lenkų klubai suvaidino didelį vaidmenį mano, kaip žaidėjo ir trenerio, karjerose.

Vienuolika metų būnant Lenkijoje, neteko pralaimėti jų čempionatų. Pergales pasiekiau ir kaip žaidėjas, ir kaip treneris.  

Jeigu dar pridėti Rusijos čempiono titulą, tai dvylika metų iš eilės buvau čempionas.

Tada Lenkijos krepšinis buvo įdomus, komandos žaidė Eurolygoje, lygis buvo aukštas.    

Su Sopoto „Prokom Trefl“ komanda, kurią treniravau, pasiekėme pačią svariausią pergalę klubo istorijoje – Eurolygoje patekome į stipriausiųjų komandų aštuntuką. Iškovojome ir daugiau svarių pergalių.

Tad jūsų karjeroje džiaugsmo akimirkų buvo daug?

Taip. Žaidėjo karjera truko 20 metų, o aš – ir Atlantos olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas, dvylikos čempionatų iš eilės laimėtojas, sėkmingai žaidėme taurių varžybose.

Yra ką prisiminti ir pasidžiaugti. Radau savo vietą krepšinyje Lenkijoje, ten mano paslaugos buvo reikalingos.

Lenkai manimi pasitikėjo, o aš jais.  Buvo didelė abipusė nauda, dirbome  produktyviai.

Esate pasakęs, kad geram strategui būti daug sunkiau nei geram žaidėjui. Bet jūs pats savo teiginį paneigėte: 2007 metais sėkmingai pradėjote trenerio karjerą Sopoto „Prokom Trefl“ komandoje, kurią treniravote iki 2012 metų. 2015-2017 metais treniravote ir „Lietuvos rytą“, su kuriuo laimėjote Karaliaus Mindaugo taurę. Tačiau po to trenerio karjera nutrūko, kodėl?

Trenerio darbas – labai sunkus ir sudėtingas, laukia dideli iššūkiai. Tie iššūkiai – tai galimybė kovoti dėl titulų. Tačiau, kai matai, kad yra kažkokios ribos, dažniausiai finansinės ir, atsirėmęs į objektyvius dalykus, jų negali įveikti, nesinori dirbti, nes žinai, kad rezultatas gali būti pasiektas tik dėl atsitiktinumo ar ypatingos sėkmės atveju.

Tas darbas jau ne nuo tavęs priklauso, o nuo šalutinių veiksnių. Norint sėkmingai dirbti treneriu, reikia diriguoti orkestrui, kuriame turi būti gerų atlikėjų.  

Jei matai, kad jų nelabai gali įsigyti, tai eiti ir čirpinti nelabai išeina.

Trenerio karjeroje su lenkų komanda patekau į Eurolygos aštuntuką. Norint vėl sugrįžti prie trenerio darbo, reikėtų kelti sau uždavinį pasiekti tą patį ar daugiau.

Ar nepasiilgstate trenerio darbo?

Trenerio darbas  įdomus ir emocingas. Jeigu nori būti geru treneriu, žaidėjams, komandai, klubui, sirgaliams turi atsiduoti 120 procentų.

Treneris turi gerai pažinti ne tik savo žaidėjus, bet gerai išanalizuoti ir varžovus, jų žaidimą.

Trenerio darbas, kaip ir mokytojo, yra auka, labai išsunkiantis. Jeigu esi pasiruošęs aukoti savo gyvenimą šitam darbui, turi viską labai gerai pasverti.

Laiko nebeliks niekam: teks dukart per dieną eiti į treniruotę, daug keliauti, visas pasinerti į krepšinį ir jam atsiduoti bei pasiaukoti. Nebeliks laiko šeimai, gyvenimiškiems malonumams.  

Tai gali trukti ilgai, visą gyvenimą. Aš pasirinkau trumpesnį kelią, nes objektyviai negalėjau siekti iššūkių.  

Ar krepšinyje turėjote trenerį, į kurį norėjote lygiuotis?

Sovietmečiu mes mokėmės žiūrėdami vaizdajuostes kaip žaidžia geriausi krepšininkai, jau nekalbant apie NBA.

Tai buvo labai sudėtingi laikai, nebuvo nė kalbos apie mediciną, atsigavimą.

Tie laikai praėjo, atėjo kiti. Dabar krepšinis grindžiamas mokslu, inovatyviomis technologijomis, kurios lengvina trenerio darbą, ilgina žaidėjų karjeras.

Viskas smarkiai pažengė į priekį. Nenorėčiau išskirti kokių nors trenerių, manau, būsiu teisingas, jei atsakysiu, jog tuo laiku visas madas diktavo  Balkanų šalių treneriai, jų mokykla buvo ypač stipri.

Ar buvo rungtynių po kurių, skaudžiai pralaimėję, nubraukėte ašarą?

Nusiminimų, be abejo, buvo, bet kad pravirkčiau – tai ne. Būdavau per daug piktas, kad rodyčiau savo silpnumą ir pravirkčiau. Pralaimėjimai mane grūdino.

Ar tiesa, kad buvote labai susidraugavęs su Arvydu Saboniu?

Su juo žaidžiau vienoje komandoje, trumpą laiko tarpą buvome komandos draugai. Arvydas su visais yra labai draugiškas. Už aikštės ribų mūsų jokie santykiai nesiejo.

Ar dar gyva jūsų „Prokom Trefl“ komanda?

Gyva. Tik dabar yra du jų klubai: vienas – Sopote, o kitas –  Gdynėje.  Palaikau ryšius su pastarąja komanda.

Sportuodamas buvote didelis griežto režimo šalininkas, negi taip ir nenusižengėte: neišlenkėte stikliuko, negrįžote į viešbutį, nepraleidote  treniruočių, neužtraukėte dūmo?

Treniruotės man buvo šventas dalykas, jų nepraleisdavau. Pasitaikydavo, kad negrįždavau į viešbutį, juk buvau jaunas.  

Tikrai reguliariai nevartojau alkoholio, tačiau po pergalių kartais išlenkdavau taurelę, nors to stengdavausi išvengti. Niekada nerūkiau.

Dabar esu didelis sveikos gyvensenos puoselėtojas, fiziškai aktyvus.    

Jūsų kieme stovi krepšinio lenta, kas vasarą mėto į krepšį?

Krepšinio stovas atsirado dėl vaikų, kad jie žaistų, turėtų trauką krepšiniui.

Dabar vaikai jau dideli: sūnus Tomas šiemet baiginėja studijas Lietuvos sporto universitete, o dukra Rūta, kuriai dabar 26-eri, baigė Vilniaus universitetą ir dirba Vilniuje.

Puikių fizinių duomenų Tomas (ūgis – 201 cm) atstovauja Alytaus „Dzūkijos“ komandai, tačiau jam šiemetinis sezonas dėl įvairių virusų susiklostė nesėkmingai.

Sūnus pasižymi neblogu metimu, yra perspektyvus žaidėjas, viskas jo rankose. Savo kieme ir aš pats retkarčiais pamėtau į krepšį.

Ar ir dabar esate ekstremalaus sporto gerbėjas: vasarą vis dar skriejate vandens slidėmis ir motociklu?

Ypatingai didelis ekstremalaus sporto gerbėjas dabar jau nesu. Kai buvo galimybė, visuose Lietuvos  ežeruose, upėse ir Kauno mariose mėgdavau pašėlti vandens motociklu, bet dabar viskas ribojama.

Kuriai Eurolygos komandai jaučiate simpatijas?

Kasmet komandose įvyksta daug pasikeitimų: keičiasi žaidėjai ir treneriai, kurių kiekvienas ateina su savo žaidimo braižu.

Praėjusį sezoną labai gerai žaidė Stambulo „Anadolu Efes“ komanda, kuri pelnytai tapo Eurolygos čempione.

Eurolygoje žaidžia ir daugiau gerų komandų, kurių rungtynes visada malonu stebėti.   

Kaip reaguojate į nesėkmingą „Žalgirio“ žaidimą šį sezoną?

Jau sezono pradžioje mačiau ir prognozavau, kad „Žalgiriui“ bus blogai. Kai per LKL rungtynes su mūsų „Dzūkija“, pirmaudami keturiais taškais ir turėdami kamuolį, vos neįveikėme „Žalgirio“, buvo matyti, jog jis turės problemų.

išėjus Šarūnui Jasikevičiui, visai kitoks tapo kauniečių žaidimo braižas. Komandoje trūksta žaidėjų išpildytųjų, dabar dar du pagrindiniai žaidėjai komandos kapitonas Paulius Jankūnas ir Joffrey Lauvergne‘as yra traumuoti.  

Aikštelėje žaidžia ir tie, kurie nepateisina vilčių bei lūkesčių. Tą visi mato ir nereikia būti kažkokiu ypatingu specialistu.

Sezonas Eurolygoje „Žalgiriui“, manau, baigtas, nors jis tik neseniai prasidėjo.

Baigtas ta prasme, kad nors rungtynių dar liko nemažai, tačiau rezultatą  su tais pačiais žaidėjais, nedarant pakeitimų, jau bus sunku pakeisti.

Tas skyles dar bandoma kaišioti, komandą papildė du nauji žaidėjai. Tačiau laiko užims daug, o jo nėra, nes Eurolygoje kiekvieną savaitę reikia žaisti po 1-2 rungtynes.

Žiūrint į varžybų grafiką, dabar liko žaisti su dar stipresnėmis komandomis ir, netgi pagerinus savo žaidimą, nebus galimybės ryškiai pakilti ir patekti į atkrintamąsias varžybas.  

Tačiau „Žalgiriui“, manau, nebus problema laimėti LKL čempionatą. Per tiek mėnesių komanda susistyguos ir pagrindiniai pretendentai į nugalėtojų titulą bus tie patys.

Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info