D. Motiejūnas: „Dabar aš džiaugiuosi“

Donatas Motiejūnas praėjusio NBA sezono pradžioje per 43 rungtynes iš viso aikštėje gavo pasireikšti vos 43 minutes. Vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų buvo įkalintas ant „Houston Rockets" suolo, o pasireikšti gaudavo tik tada, kai jau viskas rungtynėse būdavo aišku. Tačiau ta nelaisvė krepšininko sielos nepalaužė ir padarė tik dar stipresnį.

Nors pats Donatas nenori sakyti, kad jau įsitvirtino NBA lygoje, taip galima teigti dėl kelių priežasčių. 24-erių metų lietuvis žaidžia „Rockets" starto penkete, sulaukia vis didesnio NBA aistruolių pripažinimo, vis garsiau ir garsiau minimas kaip pretendentas į labiausiai patobulėjusio žaidėjo titulą. NBA krepšinio agentai sako, kad su tokiu žaidimu, kurį D-Mo jau pademonstravo šį sezoną, jis tikrai gali tikėtis 8 milijonų dolerių vertės sutarties per metus. O tai jau reiškia įsitvirtinimą.

D.Motiejūno istorija NBA yra unikali, nes nedaugelis žaidėjų sugebėjo pakelti tokius išbandymus ir po visiškos izoliacijos prasimušti į tokios komandos kaip „Rockets" starto penketą. Komandoje, kurioje pirmu smuiku diriguoja rezultatyviausias lygos žaidėjas Jamesas Hardenas ir Dwightas Howardas, yra labai sunku rasti savo vietą. Nes „Rockets" yra viena konkurencingiausių ir geriausių komandų visoje lygoje. Kalbėkime atvirai, pasaulyje.

D.Motiejūnas praėjusį savaitgalį rungtynėse su „Boston Celtics" įmetė 26 taškus, pasiekė karjeros rezultatyvumo rekordą stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje ir atvedė „Rockets" į ketvirtą pergalę iš eilės. Laimėjimu ilgai džiaugtis neteko, nes jau po kelių valandų lietuvis kartu su komandos draugais nusileido Detroite. D.Motiejūnas ten ir vėl žaidė ypač rezultatyviai, pelnė 21-ą tašką, tiesa, to pergalei nepakako.

Šį sezoną jis vidutiniškai renka po 11,5 taško (ketvirtas rezultatas „Rockets" komandoje), ir po 6,1 atšokusio kamuolio (trečias rezultatas „Rockets" komandoje).

Su Donatu kalbėjomės po rezultatyviausių karjeros rungtynių. Kai jis su komanda iš Detroito oro uosto naktį važiavo į viešbutį ilsėtis ir ruoštis kitoms rungtynėms.

– Donatai praėjusiais metais per 43 rungtynes buvote sužaidęs 43 minutes. Dabar žaidžiate vos ne po pusvalandį kiekvienose rungtynėse. Galite pasakyti atvirai, ar esate laimingas dėl to, kaip viskas klostosi?

– Aišku, dabar aš džiaugiuosi. Nes krepšinis nuo vaikystės yra mano gyvenimo didžioji dalis. Kiekvieną kartą, kai įeinu į aikštę ir gaunu pasireikšti, man yra didžiausias malonumas. Praėjusiais metais buvo sunku, bet atlaikęs tuos sunkumus kitaip vertini galimybę žaisti. Aišku, buvo sunku nuo suolelio žiūrėti, kaip kiti rungtyniauja, bet aš esu užsispyręs, ir toks charakteris man padėjo pasiruošti būtent tai minutei, kai gausiu šansą.

– Kaip manote, kas turėjo daugiausia įtakos, kad šį sezoną viskas taip kardinaliai pasikeitė?

– Per tuos metus žmonės, su kuriais buvau komandoje, vis kartodavo, kad turiu sulaukti savo šanso. Šiais metais viskas taip susidėliojo. Keli žaidėjai patyrė traumas ir tas šansas atėjo. Tai buvo didelė galimybė ir aš tiesiog negalėjau ja nepasinaudoti.

– O pats ar esate patenkintas savo žaidimu? Tuo, kaip pavyksta išnaudoti laiką?

– Aš sau esu maksimalistas. Galvoju, kad tobulumui ribų nėra. Būna varžybų, kai jauti, kad sužaidi geriau, būna, kad prasčiau, bet visada žinai, kad galima dar geriau. Tik taip ir galima žengti į priekį.

– Ką jūsų žaidime labiausiai akcentuoja treneris Kevinas McHale'as?

– Daugiausia kalbame apie komandinės gynybos principus. Pagalba, kovojimas dėl kamuolių, judesiai. Tikrai šiais metais gaunu nemažai patarimų. Ir visi jie yra naudingi. Stengiuosi juos pritaikyti prie savo žaidimo. Ir tikrai malonu, kai treneris pataria, moko ir yra tos pačios pozicijos žaidėjas.

– Dabar iš komandos rikiuotės mažiausiai mėnesiui iškrito Dwightas Howardas. Jums jau teko jį pavaduoti. Ar labai sunku žaisti vidurio puolėjo pozicijoje?

– Kiekvienoje pozicijoje yra pliusų ir minusų. Neseniai į rikiuotę grįžo Terence'as Jonesas ir mums visiems teks didelis krūvis kompensuoti jo žaidimą, jo minutes. Nes Dwighto įtaka komandos žaidimui yra tikrai didelė, tiek gynyboje, tiek puolime. Kaip minėjau, gerai, kad grįžo Terence'as. Tai bus šiek tiek lengviau.

– Dabar žaidžiate po 30 minučių. NBA tai tikrai nėra lengva, nes tenka atlaikyti didelį tempą ir daug fizinės kovos. Kaip sekasi pakelti tuos krūvius? Ar būna didelis nuovargis?

– Jie čia tai vadina „Rookie ladders", naujokų kopėčios. Lipi, lipi jomis ir vienu metu atsitrenki į sieną. Tai dažniausiai būna pirmamečiams, kurie daug žaidžia ir būna nepasiruošę tai atlaikyti. Aš čia esu ne pirmus metus, žinau, kokie yra krūviai. Kai pasireikšti negaudavau, vis tiek save tam ruošiau ir kūnas priprato prie to. Todėl nelabai jaučiu to nuovargio. Man tai ta pati rutina. Kaip jums ryte išgerti kavos, taip man nueiti į treniruoklių salę. Aišku, būna dienų, kai varžybų kiekis labai didelis, daug kelionių, skirtingos pakrantės, skirtingi laikai. Būna, kad jautiesi prasčiau, bet, kad taip jau visai nuvargęs, tai tikrai nėra.

– Metimai kabliu. Jų labai padaugėjo jūsų žaidimo arsenale. Šiuo žaidimo elementu, ko gero, išsiskiriate visoje NBA lygoje.

– Pirmųjų kablių mane mokyti pradėjo Mindaugas Lekerauskas, vėliau Kazimieras Petkevičius. Šie du treneriai man rodė šiuos judesius. Mokė mesti kablius ir sakė, kad šiuolaikinis jaunimas to nedaro. Man kažkaip jie patiko. Teko matyti ir kaip žaidė Arvydas Sabonis. Tai tikrai yra sunkiai uždengiamas metimas. Kamuolį dar dengi kūnu ir blokuoti jį sunku.

– NBA aistruoliai jus jau praminė „Kapitonu kabliu" (angl. Captain Hook). Kaip jums pačiam ši pravardė?

– Smagu, kad sirgaliai yra išradingi (juokiasi). Per šiuos metus buvo ne viena ir ne dvi pravardės. Šita gal labiausiai dabar prilipo ir visi dažnai apie tai juokauja. Tikrai malonu, kai sirgaliai palaiko, ateina su plakatais. Ir aš pats tada visai kitaip jaučiuosi. Tikrai smagu.

– Išgyvenote nemažai sunkių akimirkų NBA lygoje. Net kelis kartus teko palikti „Rockets" komandą ir važiuoti žaisti į žemesnę lygą. Daugybė minučių ant suolo. Kas padėjo visa tai ištverti?

– Turbūt daugiausia padėjo tėvai. Ir klubo vadovai. Buvo tikrai labai sunkių momentų. Ir jau nieko nesinorėjo. Visi, kas galėjo, tas palaikė. Ir Lietuvoje esantys geriausi draugai ir agentas. Visi atkentėjo. Ir Artūras Karnišovas, kai buvo čia, Hjustone, su manimi kalbėjo kiekvieną dieną. Nesu tas žmogus, kuris pasiduoda. Aš niekada nesupratau, kodėl nežaidžiau. Nors dabar, kai gaunu tokį krūvį, gali būti, kad ir nebuvau visiškai tam pasirengęs. Dabar irgi yra komandoje žaidėjų, kurie tą patį išgyvena. Aš gerai juos suprantu, žinau, kaip tai yra sunku, ir bandau jiems padėti. Kai žaidi, žaidi ir staiga negauni progos pasireikšti, yra vienas prasčiausių jausmų krepšininkui.

– Ar dabar jau galima sakyti, kad įsitvirtinote NBA lygoje?

– Aš apie tai negalvoju. Aš galvoju tik apie tai, kad komanda labiau patobulėtų ir kad būtume pasiruošę atkrintamosioms varžyboms. Kad įveiktume tą pirmą atkrintamųjų varžybų barjerą. Mūsų konferencija sunkiausia. Jeigu taip ir toliau viskas vyks, gali būti, kad tarp antros ir aštuntos vietos bus vos kelių pergalių skirtumas. Mėsmalė. Čia kiekvieną dieną vyksta kova už būvį.

– Jums NBA lygoje, be Tado Buloto, taip pat atstovauja buvęs garsus krepšininkas BJ Armstrongas? Legendinės „Bulls" žaidėjas. Ar dažnai tenka su juo bendrauti ir gal jis taip pat kažką pataria?

– Su BJ susipažinome NBA vasaros lygoje. Jis yra šimtaprocentinis profesionalas. Tikrai man padėjo ne vieną ir ne du kartus. Sako, jeigu tu taip žaidi vasaros lygoje, gali taip žaisti ir NBA. Įdomu pakalbėti su žmogumi, kuris pats žaidė su Michaelu Jordanu. Jis ir aiškina, tu turi labai gerus žaidėjus aplink save. Aš taip pat turėjau M.Jordaną. Bet tu vis tiek turi susirasti savo nišą, kaip galėtum save išreikšti.

– Su kuo daugiausia komandoje praleidžiate laiko bendraudami?

– Iš tikrųjų tai visi bendraujam vienodai. Bet gal kiek daugiau bendraujam su Kostu Papanikolaou. Nes mes vienas prieš kitą žaidėm dar nuo 16-os metų. Daug laiko su juo praleidžiam. Bet kolektyvas pas mus tikrai yra labai darnus. Visi bendrauja ir nėra jokių nesutarimų.

– Iš pranešimų jau buvo galima suprasti, kad taip pat ruošiatės ir kasmet rengiamai „D-Mo Talent Camp" stovyklai Lietuvoje.

– Taip ir su Tadu Bulotu ir su Virgiu Bulotu, visus dalykus pradedame judinti po Kalėdų. Nes stovyklą suorganizuoti nėra labai lengva. Reikia surasti rėmėjų ir rūpintis kitais dalykais. Smagu, kad šiais metais federacija padės atrinkti talentingiausius vaikus. Stovykla yra rūpestis, todėl natūralu, kad apie ją pasikalbame jau ir dabar. Norisi kaip galima geriau padėti jaunimui pereiti į vyrų krepšinį.









Tomas Langvinis | 15min.lt

{fcomment}