Kodėl M. Schilleris taip nori laimėti LKL? („Žalgirio metraštis“ straipsnis)

Zalgiris.lt nuotr.

Kauno „Žalgirio“ ekipai šis Eurolygos sezonas prasidėjo itin sėkmingai, tačiau vėliau klubas pradėjo strigti. Šiuo metu po devintojo Eurolygos turo LKL čempionai savo sąskaitoje turi penkias pergales ir keturius pralaimėjimus bei rikiuojasi šeštoje pozicijoje.

Tuo tarpu LKL pirmenybėse žalgiriečiai iškovojo septynias pergales ir patyrė vieną pralaimėjimą.

„Žalgirio metraštis“ nusprendė išdėstyti savo mintis, kodėl Martinas Schilleris deda maksimalias pastangas laimėti kiekvieną LKL mačą.

Kviečiame paskaityti (Tekstas neredaguotas):

„Martinas Schilleris – treneris, kuris atvyko iš laiminčios sistemos už Atlanto į sau naują Eurolygos dirvą. G lygoje Schilleris tapo metų treneriu, kas, matyt, visiškai teisėtai jam šiek tiek paaugino sparnus. Jo komanda buvo laiminti, demonstruojanti tai lygai nebūdingą gerą gynybą ir už tai jis buvo vertinamas. Būkime prieš save teisingi, „Žalgiris“ mūsų treneriui tėra dar vienas žingsnis iki jo išsvajotos (visiškai teisėtai) vietos prie NBA komandos vairo. Net ir Šarui „Žalgiris“ buvo tarpinė stotelė siekiant aukštesnių karjeros tikslų.

Ką po sezono Europoje vertins trenerio darbe NBA atstovai?

Visų pirma, Schilleris jau užsitarnavo šiokį tokį pripažinimą G lygoje. Jutos organizacija bei pagrindinis treneris Quin Snyder, kurio darbo principus bandė savo antrinėje komandoje pritaikyti ir Martinas, puikiai pažįsta specialistą iš Austrijos. Tikėtina, kad negalėdamas Martinui pasiūlyti asistento (ar kitos svarbios) vietos pagrindinėje komandoje, pats pastūmėjo jį priimti „Žalgirio“ pasiūlymą. Kadangi tarp Nacionalinės krepšinio asociacijos (neretai ir Europos) ekspertų Kauno komanda turi „underdog“ statusą, Martinui tai tikriausiai pasirodė nebloga galimybė dar labiau sustiprinti savo vardą, kaip trenerio, kuris padarė viską, ką galėjo, su mažo biudžeto komanda: jeigu pergalių bus, Jis viršys lūkesčius, o jeigu ne, tai nebus nieko smerktino, nes aplinkybės buvo nepalankios. Be to, treneris bus pasisėmęs patirties Eurolygoje, kuri JAV vertinama vis labiau.

Taigi ką Schillerio darbe konkrečiai vertins jo galbūt būsimas darbdavys NBA? Pirmas žvilgsnis iš ten kryps į „Žalgirio“ skaičius po sezono: pergalės, vieta turnyrinėse (Eurolygos, LKL, KMT) lentelėse. Todėl suprantama, kad treneris į tai koncentruojasi labiausiai. Pagrindiniai skaičiai, iš pirmo žvilgsnio, ir bus svarbiausi, nes stipriai abejoju, ar kas nors iš, tarkime, Jutos trenerių štabo kreips didesnį dėmesį į kitas komandos statistines grafas ar į tai, kokias gynybines schemas (kurios būtų netinkamos NBA) Jis taikė Europoje.

Trenerio atvykimas į Kauną

Kai vasaros metu išgirdome žinią, kad austras atvyksta iš G lygos, pradėjome juo domėtis visi. Ir mūsų požiūris į trenerį buvo greitai suformuotas: jis – geriausias G lygos treneris, jo žaidimas nėra tradicinis NBA, orientuotas į gynybą, o jo pagrindinis tikslas – jaunų žaidėjų tobulėjimas bei jų individualių galimybių atskleidimas. Toks trenerio tipas, asmeniškai man, kėlė daug teigiamų emocijų, nes Pagrindiniai mūsų žaidėjai (Marius, Lukas, Thomas) jau turėjo pakankamai Eurolygos patirties, nauji talentai (Lauvergne, Rubitas) – užsirekomendavę aukščiausiame lygyje, o jaunimui (Rokui, Marekui ir Karoliui) reikia mentoriaus, kuris tikėtų jų jėgomis ir atskleistų jų stipriąsias puses. Tad pasvarstykime, ar būtent toks treneris, kokio mes tikėjomės, ir atvyko.

Lūkesčiai ir realybė

[Lūkestis]Treneris (kuris neturi Eurolygos patirties) nori mokytis bei augti kartu su komanda.
[Realybė] Visiška tiesa. Būtent tokio trenerio ir sulaukėme. Ir tai tikrai nėra blogai. Iki šiol buvome pratę, kad tai komanda turi priaugti iki trenerio Šaro. Tačiau šįkart viskas atvirkščiai: komandos branduolys išlikęs nuo pernai, o treneris – visiškas naujokas. Iš vienos pusės – tai labai įdomus laikotarpis, kai „kažkas naujo“ nebūtinai yra „kažkas blogo“. Tai nauja patirtis ne vien treneriui, bet ir mums. Ir išmokti pažinti bei suprasti kitokią žaidimo filosofiją, yra labai teigiamas dalykas, praplečiantis mūsų požiūrį į krepšinį bei žinių bagažą. Visgi iš kitos pusės, toks komandos administracijos sprendimas (pasikviesti „žalią“ trenerį) iš sirgalių reikalauja kantrybės, kurios ne visi ir ne visada turi. Bet ar tai mūsų, sirgalių, ar administracijos problema? Esu tikras, kad toks išbandymas yra naudingas ne tik pačiai komandai, bet ir mums tam, kad pereinamąjį laikotarpį tarp Šaro ir ateities, mes praleistume „kitaip“ ir įdomiai. Tad mūsų kantrybė – būtina sąlyga tam įvykti.

[Lūkestis] Trenerio krepšinio filosofija orientuota į gynybą.
[Realybė] Kol kas „Žalgirio“ žaidime toji filosofija neatsispindi bent jau taip ryškiai, kaip mums norėtųsi. Pagal praleistus į savo krepšį taškus, Eurolygoje užimame 16-tą vietą (iš 18-os) ir per rungtynes vidutiniškai varžovai mums atseikėja po 79-is taškus. Nors pats skaičius ir neatrodo didelis (o ir ne visos komandos sužaidė po vienodą rungtynių skaičių dėl pandemijos), vis dėlto tai nėra toks rezultatas, kuriuo labai džiaugtumėmės, matydami bendrą vaizdą. Be to, jeigu kalbėtume ir apie vietinį frontą, tai reiktų pasakyti, kad čia mums sekasi šiek tiek geriau (varžovai mums vidutiniškai įmeta po 70 taškų). Tačiau reikia nepamiršti, kad LKL žaidžiame su kur kas silpnesniais varžovais, o praleidžiamų taškų skaičius auga geometrine progresija: jeigu per pirmas keturias rungtynes LKL praleisdavome po vidutiniškai po 64.2 taško, tai per paskutines keturias varžovai mums sumeta jau po 76.7 taško.

Visgi nereikėtų mesti kreivo žvilgsnio vien į trenerio sistemą, nes jo žaidybines schemas aikštelėje įgyvendina žaidėjai. Pastarieji, beje, paskutiniu metu nedžiugina dideliu užsidegimu savoje aikštės pusėje. O jeigu žaidėjai kažkiek nesusikalba, praranda motyvaciją ar kartais tiesiog pritingi, tai ir tobuliausios gynybos schemos neveiks. Tad šioje vietoje vieno kalto tikrai nėra. Visgi reikia tikėtis, kad ir trenerio požiūris į gynybą prieš Eurolygos komandos keičiasi, ir patys žaidėjai aktyviau ir geriau vykdys trenerio nurodymus. Vakarykštės rungtynės su Maskvos „CSKA“ parodė, kad Schilleris pagaliau ima prisitaikyti prie priešininko ir šiek tiek išplečia gynybines schemas, kai prie „Ice“ ir susikeitimo ginamaisiai (nuo trečio kėlinio) atsirado dar ir zoninė gynyba. Tai, nors ir mažas, bet visgi žingsnis tinkama linkme.

Vis dėlto, jeigu žvelgtume į LKL, tai nesusikalbėjimas gynyboje Martiną, kuris siekia kuo daugiau pergalių, pastato į ganėtinai nepatogią padėtį. Kadangi skirtumas tarp komandų nebūna didelis, o kartais esame ir atsiliekančiųjų vaidmenyje, treneris į aikštelę leidžia pagrindinio sąstato žaidėjus, kurie turi didesnį Schillerio pasitikėjimą nei jaunimas. Pergales pasiekiame, tačiau tai turi ir neigiamų pasekmių – svarbiausi žaidėjai pavargsta toje lygoje, kurioje turėtų atlikti labiau simbolinį vaidmenį. O tai greitu metu gali atsiliepti ir Eurolygos aikštelėse. Ir visa tai – silpnos gynybos pasekmė.

[Lūkestis] Treneris daug dėmesio skirs jaunų žaidėjų tobulėjimui ir atskleis kitų žaidėjų stipriąsias puses.
[Realybė] Iš dalies nepasiteisinantys reikalai. Pradėkime nuo to, kad kol kas Schillerio puolimo sistemoje ryškiai žiba Marius Grigonis, kuris Eurolygos aikštelėse yra lyderis ir vidutiniškai renka po 15.6 taško bei atlieka po 2.5 rezultatyvaus perdavimo. Be to, Rokas Jokubaitis bei Lukas Lekavičius varžovų aikštės pusėje siaučia pakankamai gerai, kad galėtume teigti, jog treneris išnaudoja jų potencialą ir pelnytai suteikia pasitikėjimo jais.

Vis dėlto, yra ir kita šio medalio pusė. Tai – Marekas ir Karolis, kurie per 17 sužaistų rungtynių (Eurolyga+LKL) kol kas neužima net simbolinio vaidmens komandos gyvenime. Tiesa, Eurolygos aikštelėse mes ir nesitikėjome nei Mareko, nei Karolio matyti dažnai. Jų išėjimui buvo tik dvi puikios progos: kai prieš „Khimki“ laiminėjome 20 taškų bei kai prieš „Maccabi“ nuo antro kėlinio pabaigos jau pralaiminėjome 30 taškų. Tačiau trenerio sprendimai buvo kitokie, ir šie žaidėjai pasirodė tik kelioms minutėms. Mano nuomone, tai buvo neteisingi sprendimai, nes motyvas, kad galime geriau žaisti su pagrindiniais žaidėjais, nors aikštelėje ir taip jau viskas aišku, nėra protingas. Galbūt galime sakyti, kad su Tel Avivo komanda treneris norėjo mažinti atsilikimą, tačiau pagrindiniai žaidėjai jau buvo nuleidę rankas, o Marekas su Karoliu galėjo įnešti taip reikiamos gyvybės abejose aikštė pusėse. Tik progos tam nesulaukė.

Visgi ši problema (Mareko ir Karolio neįtraukimas į rotaciją) yra kur kas didesnė LKL aikštelėse. Schilleris ir šiame fronte beveik nesinaudoja jaunųjų žaidėjų paslaugomis (išskyrus, Roką Jokubaitį). Ir tai yra labai didelė klaida dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, Blaževičiui ir Lukošiūnui tai labai svarbus karjeros etapas: Marekas formuojasi kaip žaidėjas ir tai kritiniai metai, lemsiantys ir jo pasitikėjimą savimi, ir įgūdžių formavimosi tempą. Jeigu Marekas ir toliau dus suolelio gale, tai gali turėti labai neigiamų pasekmių vieno perspektyviausių jaunųjų Lietuvos žaidėjų tobulėjimui.

Lukošiūnui jau 23-eji. Tai laikas, kai iš perspektyvaus žaidėjas turi tapti perspektyvas pateisinančiu žaidėju. Tačiau Karolis negauna žaidybinio laiko. Snaiperis, kuris galėtų turėti svarbų vaidmenį kitoje komandoje, vysta ant suolelio be perspektyvos nuo jo pakilti.

Abu žaidėjai turėtų būti labai svarbūs rotacijoje LKL varžybose dar ir todėl, kad suteiktų poilsio laiko pagrindiniams žaidėjams. Tačiau dabar (antrose rungtynėse su Cbet) pagrindiniai mūsų žaidėjai žaidžia po 27-34 minutes, kai po dviejų dienų prasideda dviguba Eurolygos savaitė. Ir tai yra nesuprantama, jeigu viską vertini logiškai. Svarbiausi žaidėjai vargsta pratęsimo pareikalavusiose rungtynėse, kurios svarba nei iš tolo neprilygsta kovoms su CSKA ar Milanu. Tam paaiškinimas yra tik vienas – M. Schilleris siekia į komandos ir savo sąskaitas įrašyti kaip įmanoma daugiau pergalių. Tačiau šioje vietoje yra aukojami komandos rezultatai tolimesnėje Eurolygos sezono perspektyvoje, kai dar sezonui neįpusėjus mūsų pagrindiniai žaidėjai jau bus išsikvėpę.

Pabaigai

Treneris Schilleris turi aiškų (apie kitus nekalbame) tikslą – laimėti kuo daugiau rungtynių visuose frontuose. Ar tai blogai? Tikrai ne. Noras laimėti visur ir visada yra tikrai legitimus ir visiškai suprantamas. Kitas dalykas – koks tų pergalių gausumo tikslas ir ką aukojame, kad jos atsirastų statistinėje grafoje. Mano supratimu, kadangi etapas „Žalgiryje“ turėtų būti tik tarpinė stotelė tarp G lygos ir NBA (galbūt vėl G lygos), tai treneris nori pasikelti savo akcijas demonstruodamas skaičius pergalių skiltyje. Nesakau, kad tai smerktina. Jeigu komanda laimi, laimi visi. Tačiau pergalės LKL aikštelėse negali tapti svarbesnėmis už pergales Eurolygoje. Tačiau kol kas trenerio akyse jos yra tolygios. Ar komandos administracija tinkamai trenerio nesupažindina, ar pats treneris nekreipia dėmesio į tą skirtumą? Nes kol kas pergalė trenerio CV yra PERGALĖ ir visai nesvarbu, kurioje lygoje ji iškovota. Bijau, kad tai galėtų būti tiesa ir ilgesnėje perspektyvoje Eurolygoje dėl to galime nukentėti. Bet tai – tik vienas iš scenarijų, kurį treneris yra visiškai pajėgus pakeisti daug šviesesniu.

Jokiu būdu nesakau, kad treneris yra nevertas mūsų pasitikėjimo. Neabejoju, kad Martinui tiek nuotaika komandos viduje, tiek tarp fanų yra labai svarbi, ir prioritetai, laikui bėgant, tikrai sustos į savas vietas. Kol kas praėjo devyni Eurolygos turai, ir tikiu, kad treneris Schilleris po truputį susistatys prioritetus teisingai, pradės išsireikalauti iš žaidėjų to, ko nori aikštelėje, gebės įtraukti į rotaciją (bent jau LKL) Mareką su Karoliu ir supras, kuris turnyras (Eurolyga ar LKL) iš tiesų yra svarbus. Mes, fanai, nesame tuščia vieta, nes kuriame didžiausią pridėtinę vertę savo mylimai komandai. Be to, nesame ir kvaili ir šį tą suprantame kalbėdami apie krepšinį. Bet mes taip pat mokame būti kantrūs ir palaikantys. Tad tokie ir būkime!

Bet kuriuo atveju, viskas bus gerai“, - rašė „Žalgirio metraštis“.

Krepsiniozinios.lt